Typhoons
Royal Blood

Daug dėmesio šiemet sulaukęs poprokinis albumas. Klausantis mane apėmė keisti įspūdžiai, kad štai, turime grupę, kuriai akivaizdžiai įtaką padarė kitos grupės, kurias jau vadinamos moderniomis arba mūsų laikmečio grupėmis. Pavyzdžiui, man labai stipriai visas albumas trenkia Muse kvapeliu. Bet gal šiek tiek dar elektroniškiau ir primityviau, tikrai nekandidatuojant į progroko kategorijas, labiau einant elektroroko keliu (panašiai kaip MGMT ir kitos panašios grupės). Dainų forma tikrai paprasta, visą albumą sudaro apie trijų minučių dainos, kiek ilgesnės yra tik Million And One ir Limbo. Šios dvi turbūt ir yra mano favoritai albume, ypač Limbo. Limbo man pasirodė pilnai išpildyta, su truputį spalvingesne harmonija priedainyje nei kai kurios albumo dainos, kurios skamba ganėtiškai statiškai, taip pat su intrigą vedančia bridžo sekcija po dviejų posmų ir galiausiai puikiu galiniu instrumentalu, kuriame paprastas keturių natų sintezo motyvas išlupa maksimalų emocinį efektą iš manęs. Million And One mane patenkino savo minorine melancholine nuotaika. Bet kitka albume... nežinau, albumas toks primityvus, kad nebent galima užsivežti ant ritmiškai skambių dainų kaip Typhoons ir Boilermaker. Mano nuomone, albumas kenčia nuo subtilumo trūkumo, nėra nieko panašaus į Limbo visame albume. Dėl to albumui logiškiausias būtų vidutinis balas: 6-etas. Tačiau dėl Limbo pakeliu iki 7-eto su minusu.