Sadako e le mille gru di carta
LogoS

Il sarto (Sedako e le mille gru de carta). RPI laureatas progarchivuose, iki šiol man negirdėtas kolektyvas, sukėlė sumaištį priimant vertinimą. Italų prog rokas man žinomas jau nuo 1978 –tų (PFM – Passpartu pirmoji pažintis) ir tolesnis domėjimasis rėmėsi būtent PFM albumais. Jau daug vėliau ratas išsiplėtė su BMS, Le Orme, Delirium, Semiramis, Ingranaggi Della Valle, o dabar dar ir su LogoS. RPI turi tą neklystamai atpažįstamą kibirkštėlę, neskaitant kalbos. Šis LogoS albumas artimiausias Le Orme kūrybai ir pirmiausia klavišinių skambėjimu. Perdėm melancholiška muzika, kai kuriais momentais panaši į Camel‘s Snow Goose, su minimaliais romantiškais vokaliniais akcentais. Labiausiai patikusi Il sarto turi tikrai gražią melodiją ir vokalo čia yra daugiausiai. 

Na, nors ir esu RPI mėgėjas, tačiau šį albumą sukeisčiau vietomis su PoS Phanter. Sadako išties geras albumas, bet, net lyginant su pernykščiu Banco del mutuo soccorso Transiberiana, nusileidžia pastarajam. Man LogoS muzika daugiau Le Orme sekėja, nei kad PFM ar to paties BdMS, kuriuos neadekvačiai mėgstu. Italus klausytis reikia parinti laiką ir nuotaiką. Man jie labiausia limpa po sunkesnių situacijų kaip antidepresantas ir relaksantas. Idealu klausyti pasinėrus į vonią. Iš albumo kurią nors dainą išskirti man kol kas sunku, nors po pirmos perklausos į ausį krito "Il sarto" ir "Un lieto inquietarsi". Po antros "Paesaggi di insonnia".  Mano vertinimas būtų 9., nes kiti RPI albumai ne tokie geri.

Be galo palankus vertinimas progarchives puslapyje paskatino paklausyti šio albumo. Šitas albumas nors ir apgalvotas opusas su stipria koncepcija, tačiau man nepriauga dėl vienos problemos, dėl kurios man nepriauga praktiškai visa Italijos progroko scena ir dažnai vietoj jų renkuosi britus, amerikiečius, vokiečius, prancūzus ir netgi kartais ispanus. Ilgose kompozicijose yra labai smagių instrumentinių momentų ir idėjų, bet jas labai skubama suvesti į kažkokią labai išgrynintą melodiją. Tas greičiausiai italų „kultūrinėje DNR“ užkoduota. Bet kadangi visos avantiūros nugęsta į kažkokias melodijas, ilgosios kompozicijos patampa keistu melodijų asorti, kuris taip ir neišlaiko dėmesio. Klasikinė progroko scena nesivargina — jie tiesiog varo belekaip ir nebando to pateisinti kažkokiu gražiu momentu (dėl to VdGG ir King Crimson mano dvi mėgstamiausios grupės ir kartais net stebiuosi, ko taip italams tie VdGG patiko kadaise). 

Tai vat iš visų šitų kompozicijų, man iki pilnos vertės užauga nebent Paesaggi di insonnia. Joje gan vykusiai atsiskiria avantiūriška boso linija atidaroma įžanga, vidurinis melodingas instrumentalas su saksu ir pabaiga, tokia visiškai agresyviai proginė (va čia tikrai vandergrafiškas momentėlis, bet vienintelis toks albume). Kitas kompozicijas nors palaikinau, bet jos, kaip jau ir Alvydas komentare minėjo, šiek tiek išplauna smegenys. Ir Il sarto melodija manęs asmeniškai neįkvepia. Man vis tiek šitas albumas patinka, aš jį vertinu 9-etu su minusėliu, bet man asmeniškai reikia daug energijos sueikvoti norint suprasti, ką tie italai čia daro muzikine prasme ir aš duodu mažai šansų, jog šitas albumas išsilaikys mano grojaraštyje ilgai.