Secondhand Daylight
Magazine

K, o tu cia jau hiperbolizuodama ironizuoji...

dar tada nieks nezinojo kad taip kaip kukuliai po Nausedos sparnu gyvensim riebalus kaupdami

pasirodo labai teisingai jau tada apie ateity kazkam sakiau kazkiek prisimenu lyg kazkokiai merginai is anglijos kuri liudejo

idomu idomu 2013, as labiau jau 2017 prisimenu kai jau cia nebuvau. nu ten atmintis toky atskaitos taska uzdejo pasistenge

Kartu jaučiu, kad ne viską turi kitas paliudyti, ką sužinau ar sukuriu. Vertinu, kad man tai svarbu, o kiti, jei dalinsiuosi, reaguos kaip jiems tuo metu gaunasi, tas nesukontroliuojama. Gal ne tiek svorio kitų reakcijos turi, rezultate tuštumos neužpildo

Aš asmeniškai turiu sąsiuvinį tam, išrašau visą srautą, kol paaiškėja apie ką tai buvo. Pats rašymas kaip mąstymo forma tampa, o ir aplinkiniai tuo neveikiami.

Konditerijau. Suprantu. Kartais kazkur galeciau plustancias mintis uzsiseivint. Po to copy+paste i puslapi. As neironizuoju...

žmogus turi savo vidinį kelią bei likimą. kad branda suteikia ramybę – nebereikia ieškoti svetimų klaidų, o geriau leisti sau ir kitiems tiesiog būti savimi.

O jei saliakelio atverstum sia diena 2013m pamatytum kad kalbejai, jog bėgant laikui jauni žmonės keičia maksimalizmą į atsargumą ir pradeda derinti svajones su realiomis galimybėmis. raginai neteisti kitų gyvenimo būdo ir pasirinkimų, nes kiekvienas žmog

Kad palaikytumėt ryšį ir gautumėt grįžtamąjį ryšį reikia įdėti daug pastangų, bandyti įsiklausyti į kitą, pasidalinti savo įspūdžiu, kantriai sulaukti žmogaus atsakymo be papildomo informacijos pliūpsnio.