Skeletá
Ghost

Ghost su kiekvienu albumu vis truputį evoliucionuodavo tam tikra kryptimi. Skeletoj aš jaučiu mažiausiai evoliucijos, man tai kažkokiu laipsniu skamba kaip bandymas padaryti Impera 2. Gavosi kiek labiau vanilinė, t.y. mažiau drąsi klasikinio sunkaus areninio roko asorti, lyginant su Impera. Pagrindinis faktorius, kodėl šis albumas iki savo pirmtako nepriauga, yra gan ženkli instrumentinio avantiūrizmo stoka. Umbra turi nuostabią instrumentinę sekciją antrojoje pusėje, kuri skamba kaip gitaros ir vargono batalija, bet tai tėra tiek... absoliučiai daugiau jokių soluočių, kurios įstrigtų. Impera irgi buvo tas albumas, kuriame fokusas buvo daug labiau nukreiptas į posmus ir priedainius negu į tarpinius pragrojimus, bet bendrai aranžuotės skambėjo kiek turtingiau, todėl instrumentalo trūkumo nepajusdavau. Tuo tarpu jei žiūrėsim dar anksčiau, Prequelle tos problemos jau visai neturi. Reiktų šiam albumui bent jau vieno gero visiškai instrumentinio kūrinio (kaip Prequelle turėjo Miasma) arba daugiau plėtotės jau esančiose dainose.

Bet geras dalykas apie šį albumą yra tas, kad jis neturi silpnų dainų. Visos dainos yra solidžiai išpildytos ir ganėtinai užkabinančios (hooky), bent jau savo priedainiu, jei kiti elementai dainose yra nuobodesni. Tiesą sakant, Satanized ir Lachryma, pirmieji albumo singlai, yra vienos silpniausių dainų albume. Satanized turi kiek statišką posmą, kuris sunkiai užkabina, tuo tarpu Lachrymos priedainis skamba labai archaiškai – turiu omeny, kad 80-ųjų glam metal grupės jau yra atradusios tą formulę su lengva ritmo gitara ir pakelta vokalo partija, todėl ta priedainio frazė man atrodo gerai į tą erą įsipaišytų. Suprantu, kad Ghost daug įkvėpimo ir semiasi iš tos eros, visgi iki šiol Ghost skambėjo kaip savitas, nepriklausomas produktas, bet Lachryma priedainis jau nelabai... nors bridžas, esantis prieš priedainį, ganėtinai spalvingas ir man patinka. 

Mano nuomone, tikrasis albumo frontrunner'is yra Peacefield. Tai yra daina, kuri man, ypač įžanginėje chorinėje sekcijoje, atmosferiškai primena Imperą uždariusią Respite on the Spitalfields, bet tas dvi dainas sieja tai, kad jos mano ausiai yra išpildytos nuo A iki Z puikiai. Ta chorinė dalis užveda gerą intrigą, lengvas posmas yra graži nuosekli tąsa, o bridžas paruošia ausį arenarokiniam desertui (priedainiui). Antra posmo-bridžo-priedainio grupė turi ryškesnį ritmą ir ryškesnes rifuojančias gitaras, taip sukuriamas savotiškas ausiai malonus crescendo. Galiausiai, finalinė sekcija "on the peacefield" nuskamba kaip kulminacija, kurios kūrinys nusipelnė. 

Antrą vietą albume nominuočiau De Profundis Borealis. Joje yra įdomios dichotomijos, nes tai yra vieną aršiausių (bent jau ritmiškai) posminių sekcijų turinčių dainų albume, bet kita vertus, kūrinys prasideda malonia pianino įžanga, o užsibaigia trumpu choriniu motyvu. Visgi mane ši daina labiausiai sužavi priedainiu, tai nelėkštai skambantis, bet iki skausmo melodingas priedainis. Nors tai magijai tereikia tik kylančios trijų akordų progresijos, bet tas gitaros lick'as užtvirtina to priedainio sėkmę. 

Paminėtinos dainos taip pat yra Guiding Lights (melodinio roko lėtūnas, spėju, kad Scorpai didžiuotųsi), Marks Of The Evil One (dar vienas nuostabus dinamiškas priedainis su šiurpą keliančiu antraplaniu vargonu – dainoje matau hito potencialą) ir Excelsis (dar vienas lėtūnas, tik šis kiek melancholiškesnis, turi gerų staugiančios elektrinės gitaros motyvų, visgi keistoka staigi dainos ir viso albumo pabaiga).

Albumui negaliu rašyti tokio paties pažymio kaip Imperai, Prequelle ar net Meliora. Apsiribosiu stipriu 8-etu. Like mygtuką irgi paspausiu, visgi dainos malonios ausiai ir laisvalaikiu dar ne kartą grįšiu prie šio albumo, manau.