Scenos
Solo Ansamblis

Specialiai perkračiau visus „Solo Ansamblio“ albumus, kad palyginčiau su „Scenomis“ ir geriau įvertinčiau šios grupės kūrybinę eigą. Beje, ir man yra tekę matyti „Solo Ansamblį“ gyvai jau ne kartą (dar vienas kartas nusimato šiemet „Juodas Vilnius“ renginyje). Su tuo norėčiau iš karto pastebėti, kad tai viena tų grupių, kurių gerumo lygis labiausiai atsiskleidžia būtent grojant gyvai ir girdint juos koncertų metu, todėl mano manymu, vertinimas vien studijinių dainų versijų paklausius „doesn‘t do the justice“ jiems (dar nežinau, kaip šitą frazę perteikti lietuviškai).

Mano manymu, „Solo Ansamblis“ be abejo išlaiko savo specifišką stilių, tačiau nesutikčiau su pasakymu, kad jie visai neevoliucionuoja savo stiliaus ribose. „Olos“, sakyčiau, netgi turi visišką perversmą savyje po debiutinio „Roboxų“ albumo. „Scenos“ man gal labiausiai atrodo lyg „Olų“ tęsinys, tik kiek geresnis, prisiliečiant ir prie „Roboxų“ ištakų ir todėl geriau subalansuotas, dėl ko patiko labiau už „Olas“. Dėl to pasikeitimo „Olas“ man buvo sunku priimti, nes po debiutinio albumo jau tikėjausi, kad jie ir toliau išlaikys tokias įsimintinesnes melodijas dainose (kurias didžiąja dalimi nulėmė išraiškingesnis vokalas), o įvyko atvirkščiai – gan minimalistinės kompozicijos ir praktiškai „miręs“ vokalas. Taigi, kaip minėjau, „Scenos“ tęsia šią tradiciją, tačiau melodiškumas sugrįžęs, ir evoliucija šioje grupėje man yra akivaizdi ir labai maloni.

Kalbant apie dainų tekstus, manau, lietuviški tekstai yra labai painus dalykas muzikoje. Aš gal sugretinčiau „Solo Ansamblio“ tekstus su „ba.“ tekstais, kuriuose, sakyčiau dar sunkiau kartais  išvis kažką suprasti. Kažkaip niekada ir nesinorėjo gilintis į jų tekstus, bet dabar, perkračius „Solo Ansamblio“ diskografiją, prisiminus „Roboxus“, negaliu nepastebėti, kad jų kaip atlikėjų branda taip pat atsiskleidžia ir per tekstų rašymą. Bendra prasme man jie atrodo patobulėję ir prisideda prie bendros klausymo patirties, o dainų kokybę taip pat man kelia.

Trumpai apibendrinant visą „Scenos“ albumą, man jis kol kas geriausias „Solo Ansamblio“ albumas – kokybiškiausias ir geriausiai subalansuotas. Tačiau ar daugumą dainų man norisi klausytis dažniau – nepasakyčiau. Jos visos turi daug savos vertės ir įdomių elementų, kad ir tos sintezatorių vingrybės „Parke“, bet man to neužtenka – norisi daugiau spalvų. Taigi, duodu jiems penkis (high five) ir stiprų 8-etą be like‘o.

P.S. Dėl ukulelės garso albumo uždaryme, tai nenustebčiau, jei sukuriama jos imitacija su kažkuriuo sintezatoriumi. Teko padaryti tokį gilesnį research‘ą, nes norėjau išsiaiškinti, kokį ten būtent sintezatorių kartais išsitraukia Jonas Šarkus koncertų metų. Ir pasirodo, tai yra toks pučiamasis sintezatorius, kuriuo galima išgauti pačius įvairiausius garsus – su juo jie galėtų įtraukti bet kokius pučiamųjų garsus savo muzikoje ir visus apkvailinti, kad naudoja tikrą. Aišku, turbūt ukulelės garso išgavimas tokiu nelabai galimas.

Suku kai kuriuos 2025-ųjų lietuviškos muzikos darbus: iš dalies inspiruotas 4Blackberry topo, kurio dar net normaliai neperskaičiau, iš dalies pats save motyvuoju kiekvienais metais išgirsti bent kelis lietuviškos muzikos darbus, nors aktyvaus ryšio su lietuvių muzikos scena neturiu. Tai Solo Ansamblis neabejotinai buvo vienas pirmųjų pasirinkimų į mano grotuvo rotacija, turiu istorinį ryšį su šiuo kolektyvu, ne vieną kartą teko gyvai juos matyti, ypač jų karjeros pradžioje. Bet jau iškart po Roboxų, ties Olomis pradėjau dvejoti, kiek ši grupė turi ateitį, ar jie tik nėra savo pačių sėkmingos skambesio formulės įkaitai. Jie turi labai specifišką skambesio estetiką ir lieka jai daugiau mažiau ištikimi ir šiame, trečiajame studijiniame darbe. Gal mes Solo Ansamblį galime kaltinti, kad jie nelinkę nutolti nuo savo šaknų, evoliucionuoti į kažką kitokio, bet tai, ką jie daro, jie daro gerai. Nors savo laiku buvau skeptiškai dėl Olų, bet dabar jau ir prie to albumo grįžtu ir galvoju, kad galbūt Olos buvo net įdomesnis darbas už Roboxus. Ir turbūt tą patį turėčiau pasakyti apie Scenas.

Kuo Scenos galbūt labiau išsiskiria iš Roboxų ir Olų, tai kad skambesys šiame albume turbūt labiausiai minimalistinis, dar labiau prisirišama prie vieno melodinio motyvo ir vyniojami sintezatoriniai ornamentai aplink jį. Aš visuomet kažkokiu laipsniu Solo Ansamblį lyginau su Kraftwerk'ais savo galvoje, bet būtent šis albumas toms interpretacijoms atveria didžiausią magistralę (pun intended).

Labiau atkreipiau dėmesį į tekstus šiame albume. Nežinau, ką galvoja didžiausių grupės gerbėjų stovykla, bet jie tikrai nėra lengvas riešutėlis, jei nori iš jų ištraukti kažkokią prasmę. Tikrai paliekama laisvių interpretacijoms, bet manau, kad tikras lyrinis polėkis yra kažkiek radauskiškas – žodžiai yra daugiau spalvinė negu prasminė priemonė. Tekstai piešia labai aiškius vaizdinius eskizus, o kiek siurrealizmo ir kiek realizmo į juos nori įsinešti, sprendžia pats klausytojas. Aš juose įžvelgiau daug jaunatviško nerūpestingumo (kaip dainose Meilės Mašina ir Parke), bet yra ir kažkoks egzistencializmo laipsnis (Tendencijos tekstas tikrai priverčia pareflektuoti apie daiktų ir žmonių gyvenimų prasmę ir esmę). 

Mane albumas sudomino jau nuo pat titulinio instrumentalo, labai tinkantis žiemai kūrinys, toks ambientiškai nykus, bet smagiai glostantis širdį savo noktiurniškumu. Oda labiausiai channel'ina skambesnių dainų iš Roboxų stilių. Šermukšnio atmosfera man Tvinpykso pagrindinę temą priminė, o ir jausena tikrai panaši. Švelnūs jausmai iš pradžių mane traukė agresyvesniais techno-industriniais tonais, bet galiausiai netapo favoritu, pasigedau melodijos. Bet melodijos stoką iškart ištaiso Meilės mašina. Kaip minėjau, tokio vėjavaikiško romantizmo kupinas tekstas, o melodiškai aš kažkodėl pradėjau galvoti apie vėlyvojo sovietmečio elektronine / pop muziką, vos ne apie Teisutį Makačiną ir Argo priverčia galvot. Man atrodo čia mano asmeninės nostalgiškos asociacijos, nemanau, kad grupė intentionally ėjo link tokio skambesio. Bet visa visuma man tinka ir patinka. 

Mano albumo favoritai vis tik slepiasi antrojoje albumo pusėje. Tekstai užrašai man kaip geresnė, atmosferiškesnė, labiau įelektrinanti Švelnių jausmų versija. Labai ritmiška daina, užveža. Tendencija mano mėgstamiausias muzikos gabalėlis albume – vėlgi, fokusas į ritmą, bet ir stipri bosinė linija, ir sintezai duoda tokios rūgštaus hausinio atspalvio (primena mano mėgstamus The Chemical Brothers). Tokią spalvingą muziką aš labai mėgstu. Parke dar viena stipri daina – nors gali pasirodyti, kad tas statiškas perkusinis/bosinis motyvas nedaug kur veda, bet antraplanės sintezo manipuliacijos labai įdomios, labai minimalistinę estetiką turinti daina. Nuobodu mane truputį labiau trigger'ina, nes ir vokalinės linijos turi labai perkusinį atspalvį ir daina didumą laiko skamba kaip nuolatinis bum-bum-bum, bet net ir jos instrumentiniuose bridžuose yra pakilių harmoninių motyvų, kurie patraukia ausį. Outro uždaro albumą su labai chromatišku gitariniu motyvu (pagrindinę temą grojantis instrumentas arba tik primena ukulelę, arba iš tikrųjų yra garso efektais užfarširuota ukulelė, nežinau).

Bendrai albumas labai solidus ir neša savyje „aukštos kokybės“ ženklą. Galbūt ne visas tas minimalistinės elektronikos interpretacijas priimu lengva širdimi, galbūt man pirmos albumo pusės kompozijos atrodė kiek silpnesnės gretinant su antrąja puse, bet tai nėra kažkokios esminės kokybinės pastabos. Vertinu albumą 9 balais.