Songs of a Lost World
The Cure

Aš kol kas tikrai negaliu vertinti 10/10. Nors vienos albumo perklausos lyg ir užtenka susidaryti įspūdžiui, tačiau galbūt vis tiek reikia to laiko, kad albumas susigulėtų iki galo ir sugrįžti prie jo esant naujoms nuotaikoms ir mintims. O lyginant su ankstesniais The Cure, reikia imtis darbo ir gerai palyginti, nors po tokio šviežio įspūdžio, jau ilgai neklausius The Cure, galiu pasakyti, kad skirtumas tikrai jaučiasi.

Gan dažnai nesutinku su Anthony Fantano nuomonėmis, bet jo teiginys apie Alone buvimą šio albumo žemuoju tašku ir tiesiog stale daina yra vienas rimčiausių akibrokštų. Aš net nebaigęs pirmosios Alone perklausos pasakiau sau – aš privalau išgirsti tuo metu dar būsimą The Cure albumą. Kadangi nesu didelis The Cure žinovas, tai tik neseniai sužinojau, jog šį albumą nuo ankstesnio iš tiesų skiria net 16 metų pertrauka. Ir, o varge, kokio įspūdingumo yra šis sugrįžimas.

Albumas yra labai atmosferiškas, tirštas, miglotas, pilkas, lyriškai įkrautas. Per visą jo eigą tiek muzikaliai, tiek lyriškai plaukia tamsūs debesys, dažnai nugriaudžia perkūnijos, lietūs sustiprėja, tai susilpnėja iki dulksnos, bet visuomet išlieka niūru ir pragiedrulių nesulaukiame – tokia yra albumo nuotaika. Ir tai yra vienas vientisesnių atmosferos prasme albumų per pastaruosius kelis metus. Ir tai yra bene svarbiausias mane žavintis dalykas apie šį albumą. Be to, melancholiška muzika yra mano forte, tai aš nesiskundžiu šia atmosfera nė kiek.

Fantano kritikuoja šio albumo drumstą produkciją. Aš manau, kad tas grėmėzdiškas boso garsas, mikso tolumoje skambantys klavišai ir panašūs šio albumo produkcijos ypatumai gerai pasitarnauja užbrėžiant šio albumo atmosferą ir įtvirtinant gotiško postroko stilistiką, vyraujančią šiame albume. 

Albume taip pat yra gan aiški kompozicinė maniera: ilgos įžangos, bet užsklandų nėra. Labai dažnai dainos užgęsta po vokalinės dėstymo dalies fade-out'u ar panašiai. Vėlgi, aš to nevertinčiau kaip minuso (nors vieną kitą recenziją, kuri pabrėžia šį aspektą neigiama prasme, mačiau). Didelės kulminacijos ir grandiozinės kodos apskritai roko muzikoje pasitaiko per dažnai, o čia baigties trūkumas pasitarnauja ir tuo, kad lyriškai dažnu atveju albume apimamos vienokios ar kitokios baigties (meilės baigties, gyvenimo baigties ir pan.) temos, nepaisant to, kad jos apie baigtį, yra pačios iš savęs amžinos temos – joms epilogas neturi prasmės. Svarbiausia turbūt tai, kad net jei kai kurios kompozicijos pasibaigia gan staigiai, visgi įžangoje skiriamas didelis laikas muzikinės temos įtvirtinimui padeda, kad šios kompozicijos nesijaustų pernelyg neišvystytos (su kuo, deja, per dažnai susiduriu šio dešimtmečio pop muzikoje). O net ir subjektyviai kalbant, aš esu didelių įžangų mėgėjas, aš mėgstu, kai muzikinė tema giliai įleidžia šaknis į tave ir turi atspirties tašką tolesniam vystymui. Ilgiausiomis įžangomis albume turbūt pasižymi Alone ir Endsong ir jas abi už tai vertinu.

Albume, mano nuomone, silpnų dainų nėra. Galbūt silpnuoju albumo momentu išskirčiau įsimintinų melodijų stoką. Tai yra dalinai tos pilkos albumo atmosferos pasekmė, bet galbūt grupė galėjo atlikti geresnį darbą tam tikrų melodinių temų geresniam išryškinimui. Tai tapo ir priežastimi, kodėl individualioms dainoms aš truputį dažniau dalinau 9-etus, o ne 10-ukus. Ironiška, kad aš daugiausiai to užbrėžtumo ir užtikrintumo pasigendu vienoje fanų mėgstamiausių dainų A Fragile Thing. I Can Never Say Goodbye ir Endsong dainose kartais pradedu justi per daug gilią monotoniją – galbūt buvo galima pasirinkti truputį kitokius muzikinės temos vystymo metodus, nes kartais man šios dainos prailgsta. Nors Endsong šiaip jau, kaip finalinė albumo daina, tikrai paveiki. 

Man patiko romantinės natūros daina And Nothing Is Forever – tokio šiltesnio, atviresnio, optimistiškesnio garso albumui tikrai reikia. Panašiais aspektais giriu ir All I Ever Am – ji irgi kupina šilto pozityvizmo (bent jau skambesyje), skaidraus sintezatoriaus ir pianino intarpai yra nuostabūs dainoje ir jie gerai įsipaišo į gan ritmišką dainos natūrą. Ši daina bene labiausiai primena klasikinę post-punk'o erą ir turbūt labiausiai primena ir The Cure, kai jie buvo jauni. Bet mano mėgstamiausi trys opusai yra jau minėtoji Alone, taip pat Warsong bei Drone:Nodrone. Alone turi labai daug melancholijos savyje ir vėlgi, labiausiai norisi girti klavišinių indėlį į šią postrokišką lėto tempo tekstūrą – sintezatoriai įpučia daug erdvumo, bet tuo pačiu ir ilgesingumo, o sporadiškos pianino natų sekos skverbiasi giliai, praktiškai iki pat mano dūšios gelmių – labai emocingas skambesys gaunasi. Roberto Smitho vokalinis pasirodymas dainoje (o iš tikrųjų ir visame albume) yra tiesiog nuostabus – 65-erių vyruko balsas skamba lygiai taip pat gerai kaip jaunystėje. 

Warsong yra pati sunkiausia emocine prasme daina albume, tas tiek pat atsispindi ir tamsioje muzikoje, ir lyrikoje. Neapykanta vieni kitiems rūgsta mūsų kultūrose per ištisas kartas, dėl ko karai yra neišvengiami ir kai kieno net trokštami, ir galiausiai mes iš esmės gimstame, kad žūtume tuose prasmės neturinčiuose karuose. Kažkur tarp eilučių slepiasi Roberto Smitho mintis: this is such a bullshit, ir tikrai norisi tik pritarti, ir net pats susimąstai, gal antinatalizmas (žmonijos dauginimąsi kritikuojanti filosofija tuo pagrindu, kad žmogus gimsta kančiai) iš tiesų turi racijos. Ir visai šitai egzistencialistinei frustracijai perteikti pasirinkti muzikiniai įrankiai yra 10/10 – pagrindinė muzikinė tema grėsminga ir niūri, klavišinių partijose tiesiog girdi pyktį, o Smitho vokalas kaip niekad gaudus ir skvarbus. 

Drone:Nodrone yra šio albumo headbanger'is. Viena iš retesnių roko muzikoje dainų, kur bosas yra pagrindinis rifo instrumentas (Yes – Roundabout stiliumi). O turint omeny, koks šiame albume yra boso garsas, tai toks jausmas, kad visa erdvė aplinkui tave raižoma benzo pjūklu – labai agresyvus ir paveikus skambesys. O dar pridėkim negailestingas elektrines gitaras antrame plane ir skardų sintezatoriaus garsą ir turime vieną agresyvesnių, bet tuo ir žavingų alternatyvaus roko dainų.

Turėjau mintį šiam albumui rašyti 9/10, bet kuo toliau rašau šį komentarą, kuo daugiau svarstau, tuo man labiau norisi rašyti 10/10. Tai kas, kad ne visos dainos tokios ryškios, įsimintinos ir paveikios kaip Warsong ar Drone:Nodrone, bet albumo atmosfera, stilistika, gelmė (tiek lyrinė, tiek muzikinė) kalba už save. Pridėkim tai, kad iš esmės nėra rimtų silpnų taškų albume. Ir, svarbiausia, kad beveik 50 metų jau aktyvi muzikos grupė sugeba vėlyvojoje savo karjeroje, po ilgos pertraukos, išgimdyti tokio efektyvumo albumą. Dėl visų šių priežasčių man norisi rašyti 10 iš 10 ir sakyti, jog tai vienas sėkmingiausių 2024-ųjų metų darbų. Ir kyla noras klausti The Cure fanų – o ar grupės praeityje yra panašaus skambesio / stiliaus albumų į šį? Nes šis albumas mane tikrai verčia graužtis, kad aš The Cure pažįstu tik atskiromis dainomis, o albumų nežinau. 

8/10 - geras albumas

Placiai apzvelgta

Turbūt pirmą kartą per nežinau kiek metų kažko laukiu