Sonic Mojo
Foghat

Nepažįstu Foghat. Man jie yra ta grupė, kuri padarė Slow Ride. Bet internautai dažnai Foghat pamini geru žodžiu. Visgi šis albumas nėra tokia jau paminėtina realizacija. Likau nusivylęs to, kad šiame albume bemaž pusė dainų yra bliuzo ir rokenrolo senienų koveriai. Aš net neabejoju, kad Foghat veteranai čia išreiškia dėkingumą visoms savo jaunystės įtakoms, tačiau dažnai tie koveriai nėra inovatyvūs, o tokiu būdu prikelti senienas yra prastas bandymas. Senienos pačios iš savęs pakankamai žinomos ir jau jokiems Foghat'ams nebereikia dėti papildomo indėlio. Visgi vienas koveris man patiko – Mean Woman Blues. Preslio rokenrolas buvo labai skoningai transformuotas į lengvą, malonų bliuzroką. Galbūt kažkas panašaus padaryta su Howlin Wolf'o How Many More Years – išryškinta harmonija, bet galbūt norėjosi dar kiek pilnesnės aranžuotės. Originale būta smagaus pianino, kuris jam suteikė pilnesnį įspūdį. Nors ramiam paklausymui turbūt rinkčiausi Foghat versiją.

Visa kita albume nepernelyg įdomu. Dažnai gan statiškas rifavimas hardroko maniera, man tai ne pati žavingiausia muzika. Labai dažnai posmai ar priedainiai inspiruoti bliuzo arba rokenrolo. Daug standartinių bliuzo akordų progresijų net ir originaliose Foghat dainose (pvz,Black Days And Blue Nights). Kiti numeriai turi gan neišsiskiriančią klasikinio roko melodiją ir tiek. Bendrai imant albumo visuma skamba kaip derivatyvinis, antraeilis rokas, ir tai man nepatinka. Ties She's Dynamite ir Promised Land jau esu pavargęs nuo to paties, vėlgi, nemanau, kad mums reikėjo ne geresnių už originalus B.B. King ir Chuck Berry koverių.

Albumui, deja, esu linkęs rašyti 6 balus.