A Steady Drip, Drip, Drip
Sparks

Manau, kad šįkart Sparks pasistengė dar geriau negu su hipopotamu. Tiesa, šiame albume nėra man tokių paveikių dainų kaip Edith Piaf, bet ir nėra tokių bjaurių šlagerių, kurių buvo praeitame albume. Toks labai subalansuotas skambesys, visiškai neatsisakant Sparks nusistovėjusios stilistikos. Žinant, kad šie muzikantai jau sulaukę visai rimto amžiaus, jiems sekasi labai gerai palyginti su savo amžininkais. 

Albumas man visai patinka, tik visada turiu problemą su Sparks, kad jie mėgsta žaisti su labai popsavais motyvais ir juos rekonstruoti savaip. Bet vis dėl to Sparks žanras ganėtinai popsavas pats iš savęs, todėl kai kurios dainos yra tiesiog pasmerktos skambėti neįdomiai. Please Don't Fuck Up My World, Lawnmower, iš dalies ir Self-Effacing man šiame albume yra tokios. Visa kita skamba solidžiai ir sparkiškai, ir yra dvi tikrai puikios dainos: One For The Ages ir iPhone. Pirmoji yra tiesiog super gerai parašyta ir aranžuota daina, įsimintina ritminė sekcija, įsimintina priedainio melodija, daina evalvuoja per kelias stadijas, nepaisant gan standartinės trukmės. Antroji turi tokio pykčio muzikoje, kuri mėgstu išvysti Sparks'uose karts nuo karto (Dick Around geriausias pavyzdys), ypač priedainyje tas pasireiškia. 

Norėčiau šiam albumui rašyti daugiau. Matau, kad Hippopotamus esu įvertinęs 8+, bet mano vertinimo sistema yra defliacijos režime (o gal tiesiog Hippopotamus yra prastai atgyvenęs mano širdyje tą 3 metų periodą), todėl jį dabar jau vertinčiau 8-, o šitam, kadangi nedrįstu skirti 9-eto dėl to, jog jau įdomesnius albumus šiemet įvertinau tokiu balu, todėl duodu stiprų 8-etą.