State of Confusion
The Kinks

Su šiuo The Kinks albumu turėjau mažai pažinties iki šiol. Taip, žinojau hitus Come Dancing ir Don't Forget to Dance, žinojau titulinę dainą ir Property, bet kitų dainų, jei ir esu girdėjęs, tai tiesiog neatsiminiau. Tad praktiškai State of Confusion klausiau kaip naujos patirties ir pastarąsias porą savaičių daug laiko praleidau su šiuo darbu.

Man albumas išties visai patinka. Tai nėra toks rafinuotas The Kinks darbas kaip nemaža dalis ankstesnių albumų, bet ir čia esama labai įdomios medžiagos. Man šis albumas yra savotiškas glam rokas The Kinks stiliumi – toks linksmas wacky skambesys su ryškiomis gitaromis, pianinu ir ekspresyviais vokalais. Tokia turbūt būtų esminė viso albumo charakteristika. Nors vėlgi, yra įvairių ekstremumų į vieną ar kitą pusę. Bernadette yra toks veržlus rokenrolas su Dave Davies vokalu, kad sunku lyginti su tokiomis standartinėmis dainomis kaip albumą atidarančios State Of Confusion, Definite Maybe ir Labour Of Love. Ekstremumas į kitą pusę būtų Come Dancing – tai yra iš esmės pop daina, elektrinė gitara sužiba tik labai sporadiškai, o visą nuotaiką kuria akustinė gitara ir klavišai su pompastiškai pučiamųjų intarpais.

Jei lyginsime nuotaikos prasme, abi Bernadette ir Come Dancing yra baisaus pakilumo dainos, trykštantis pozityvas skambesyje, tačiau paimkim Property – labai melancholiškas kūrinys priešpastačius prieš paminėtąsias dvi dainas. Ir Don't Forget To Dance palyginus atrodo kaip tokia lėta minoriškai ilgesinga baladė (Simply Red ar tai Wham stiliumi, tik aplenkiant abi šias grupes). 

Taigi, spektro ir stilių, instrumentuotės, ir nuotaikos prasmėmis tikrai esti pakankamai. Bet kai kurios dainos albume yra labai įdomios, o kitos gal pablanksta. Ta pati Don't Forget To Dance, nors ir unikalios atmosferos daina, mano nuomone, nėra albumo highlight'as. Come Dancing gal ir geriau pretenduoja į tą poziciją, bet joje man per daug popsiškumo... ir ta moduliacija gale nesusiklauso smagiai (vėl mano love-hate relationship su moduliacijomis išlenda), tiesiog pakankamai cheesy skambesys. 

Vat paignoruoti albumo briliantai yra du: State Of Confusion ir Cliches Of The World (B Movie). State of Confusion yra savo tekstu ir melodija gan vėjavaikiška daina apie nesugebėjimą susitvarkyti su suaugusiojo žmogaus gyvenimu, bet kas ją padaro maksimaliai geresnę negu Come Dancing yra jos aranžuotė. Be jokių pompastiškų pučiamųjų ir nereikalingų moduliacijų, o kaip tik, tokie noir aspektai kaip tas aukšto tembro beveik tereminiško skambesio klavišas ir ta žemo registro elektrinė gitara antram plane. Vokaliai šita daina man nepriekaištinga, dievinu ir Rėjaus, ir pritarančiųjų vokalų partijas, labai charizmatiškai atlikta. 

Apie Cliches Of The World (B Movie) prie šios dainos jau detalų komentarą parašiau, bet glaustai: man harmoniškai baisiai imponuojanti daina su tom nuolatinėm moduliacijom tarp posmo-bridžo-priedainio ir akordų progresijomis, kurios smarkiai remiasi į nei per daug konsonuojančius, nei per daug disonuojančius tercijų intervalus. Rėjaus vokalas šioje dainoje daug žemiškesnis ir griežtesnis, bet tai dera prie gerokai sunkesnės ir purvinesnės dainos atmosferos, kurią kuria Dave'o gitara ir stiprūs klavišai. 

Taip pat man gan stipriai patinka ir Property bei Bernadette. Bernadette patrakiškumas užkrečiančiai geras, o Property melancholija pats tas pamerkti ausis, kai norisi kažko lengvo, užtikrinto, ramaus ir atmosferiško. Definite Maybe irgi visai stipri daina, man ji yra turbūt geriausiai visą albumo skambesį charakterizuojanti daina, apjungianti ir sunkesnius instrumentuotės elementus, ir tą dažnai albume sutinkamą nuotaikingumą. Lyginu šią dainą su David Bowie, kuris tais pačiais 1983-iasiais išleido Let's Dance. Labour of Love gan gimininga daina, tik kiek rimtesnė ir sunkesnė. 

Silpniausios dainos albume – Young Conservatives ir Heart of Gold. Young Conservatives turi savo šarmo, nes toje dainoje grupė visiškai pasileidusi plaukus, ten yra gryna arenarokinė pompastika, bet dėl to ta daina ir truputį chaotiškai nuobodi, jei taip galima išsireikšti. Jos energingumas greit atsibosta ir pradeda sekinti. Heart of Gold – lengva melodinga daina, bet panašiai kaip Little Bit of Emotion albume Low Budget – dėl to lengvumo nebaisiai išsiskiria.

Bet albumas geras, įvairus ir įdomus. Tiesą sakant, jį pamėgau tokiu pat lygiu kaip Low Budget, todėl rašau identišką balą: 9-etą.