The Harmony Codex
Steven Wilson

Toks Steven Wilson man priimtinas daug labiau nei The Future Bites albume. Man šis albumas muzikaliai primena kompromisą tarp Hand. Cannot. Erase ir To The Bone, tik su didesniu svertu į To The Bone pusę, nes melodijos dažnai paprastesnės, nedvelkiančios progu, tačiau instrumentiškai išplečiamos į gana plačius vandenis. Šis albumas man dėl to turbūt yra atmosferiškiausias SW darbas, o aš atmosferinį skambesį dažnai tiesiog dievinu. Netgi labiau peršasi epitetai „paslaptingas“, „enigmatiškas“ – tai įtraukia, bet tai turi savotišką melancholiškai paslaptingą nuotaiką ir muzika neišduoda savęs pilnai per pirmą perklausą. Nors aš albumą prisijaukinau gana greitai, bet klausant nesusifokusavus jo gali visai nepajusti. 

Albume daug nuostabių kūrinių. Pirmos trys minutės (Inclination įžanga) yra turbūt mano mėgstamiausias momentas albume. Nors ten yra iš esmės tik sintezatorius ir sintetinė perkusija, tačiau Wilson'as ten atrado labai įdomią, erdvią, mistišką garsų paletę. Inclination apskritai yra turbūt mano mėgstamiausia daina albume. Tačiau visa pirma albumo pusė nenuvilianti – What Life Brings yra tipiška, bet graži akustinė lengvo roko baladė. Economies of Scale turi savyje The Future Bites prieskonio, bet padaryta lengvai, skoningai, įtraukiančiai, ypač kai priedainis stoja. Impossible Tightrope – intensyvus instrumentinis jam'as, kuriame yra neįprastų metrų ir įtraukių, hipnotizuojančių sekcijų. Rock Bottom yra turbūt antra pagal mėgstamumą daina albume – jau tradicija tapęs duetas su Ninet Tayeb – labai melancholiška, bet melodinga ir stipriai prasprogstanti daina su epiškai skambančia solo gitara ir kaip visad galingu Tayeb balsu. Pagalvojau, kad šis kūrinys yra tai, ką įsivaizduočiau Pink Floyd'ų The Division Bell albume. Wearing The Inside Out ir High Hopes tikrai turi panašią atmosferą ir panašiai lėtą tempą.

Kiek mažiau simpatijų turiu antrai pusei – Beautiful Scarecrow turi įdomių garsų ir disonansų, tačiau daina kaip visuma truputį labiau prasmenganti žemyn lyginant su pirmos pusės dinozaurais. Titulinė daina yra nemėgstamiausias kūrinys albume – The Harmony Codex jau žengia į gryno ambiento teritoriją, bet jau kažkur esu tą sakęs, kad gryną ambientą gerai padaryti moka tik gryno ambiento atlikėjai. Šitai gal būtų įdomu kaip 4-5 min kūrinys, tokia interliudija albume, bet 10 min klausytis to paties motyvo loop'o su gan nežymiom variacijom antrame plane tikrai nėra labai įdomu. Gal tai veiktų geriau, jei visas albumas būtų toks, tačiau albume yra gerokai įdomesnės, ausiai patrauklesnės medžiagos. Time Is Running Out yra šiek tiek panaši į What Life Brings, bet man joje nepatinka sintezuoti vokalai. Ir daina kažkaip užsibaigia be kulminacijos, nepalieka didelio įspūdžio. 

Laimei, albumas užsibaigia dviem šauniais kūriniais – Actual Brutal Facts ir Staircase. Pirmasis skamba grėsmingai, piktai (kaip ir suponuoja dainos pavadinimas). Aš tik niekaip nesuprantu, kas atlieka tą žemą ir grėsmingą vokalo partiją. Vienintelis kredituotas vokalistas yra SW, bet ar čia labai švariai skambančių efektų rezultatas, ar SW moka tokį toną nutaisyti... net tartis skamba ne Wilson'iškai. Bosas ir gitaros vietomis pjausto labai smagiai šioje dainoje. Tokio aštresnio prieskonio tikrai reikėjo albume. Staircase yra didžiausias prog'as albume su puikia melodija ir labai kruopščia instrumentuote. Tikrai žavi, kai ant tos pačios melodijos girdisi daug sintezatorių sluoksnių su gitaro soluote virš visko, o po to staiga viskas nurimsta ir lieka iš esmės tik SW vokalas, ir po to vėl viskas iš naujo build'inasi. Kokybiškas aranžavimas visuomet buvo didžiausias SW ir jį supančių muzikantų ginklas ir Staircase dainoje tai atsiskleidžia puikiai. 

Albumui rašau 9 su riebiu pliusu. Gal laikui bėgant pavyks stipriau prisijaukinti ir albumo antrą pusę startuojančias dainas, tada balas pakiltų iki 10.