Crime of the Century
Supertramp

Šiuo albumu ir jo kokybe žaviuosi jau daug metų ir manau, kad tai yra vienas geriausių progresyviojo roko eros įrašų. Šiame albume greičiausiai pirmą kartą Supertramp diskografijoje pasirodo išsiskiriantys, bet kartu keistai ir derantys Davies'o ir Hodgson'o stiliai. Davies'o džiazinis-bliuzinis polinkis geriausiai atsiskleidžia dainose Bloody Well Right (kuri turi ir ganėtinai galingą, saksofonu užpildytą sunkų rokišką skambesį), Asylum (kuri yra neįtikėtinai gera struktūriškai), Rudy (taip pat struktūrinis ir muzikinis perlas) ir Crime of the Century (grandiozinis šio albumo momentas). Hodgson'o labiau konvencinis požiūris į melodiją ir dainos išpildymą pasireiškia dainose School (puiki melodija ir pianino skambesys), Hide In Your Shell (puikus išpildymas), Dreamer (kokybiškas priartėjimas prie pop muzikos) ir If Everyone Was Listening (galbūt labiausiai albume paskęstanti, tačiau vis neprasta daina). Jų stiliai tarpusavyje gana ryškiai skiriasi, tačiau kiekviename albume aš susiduriu su konfliktu, kuris man patinka labiau. Ir nėra bendros tendencijos diskografijoje, kad man labiau vat visuose albumuose patiktų vienas ar kitas braižas. Jei Even In The Quietest Moments... albume man labiau patinka Hodgson'o kūrybinis požiūris, tai šiame albume gan aiškiu skirtumu man laimi Davies'o maniera. Visos 4 Davies'o dainos man yra aukščiausia klasė, o Rudy ir Crime of the Century išvis vadinu vienomis mėgstamiausių visos diskografijos dainų. Tuo tarpu Hodgson'o dvi dainos (School ir Hide In Your Shell) man labai patinka, kitos dvi šiek tiek patempia visą albumą žemyn. Aišku, gerbėjai, mylintys dainą Dreamer, galbūt ir nesutiktų.

Šiame albume slypi daugybė energijos, ypač instrumentiniuose momentuose kartais šauniai prasprogstama (School, Rudy, Crime of the Century), perėjimuose į finalines dalis (Asylum, Rudy). Šis albumas ypač žavi turtingomis dainų struktūromis, kurios neapsiriboja posmo-priedainio pasikartojančia kokofonija. Kaip jau minėjau, Asylum gal ir galima išskirti posmą ir priedainį dviejose vietose, tačiau tiek posmas, tiek priedainis yra puikiai muzikaliai išplėtoti, todėl užima netrumpą laiką, o ir perėjimas į dainos finalą yra įspūdingas. Visiškai nevienalytė yra Rudy, kuri turi bent 4 skirtingas melodines linijas visoje dainoje, energingą kulminaciją ir subtilią bei dainai tinkančią reprizą. Netgi Crime of the Century turi labai įdomių, sėkmingų perėjimų. Greičiausiai nesutapimas, kad man mažiausiai simpatijų keliančios Dreamer ir If Everyone Was Listening turi bene labiausiai konvencinę struktūrą.

Ir žinoma, vienodo svorio visų instrumentų darbas šiame albume. Vežančios boso partijos, aštrūs elektrinės gitaros momentai, sunkumo ir sodrumo skambesiui pridedantis saksofonas, puikias melodijas grojantis pianinas. Šių instrumentų sinergija išlieka efektinga visoje albumo trukmėje ir todėl prikausto ir priverčia žavėtis šio albumo profesionalumu. 

Greičiausiai paminėjau visus dalykus, kurie mane verčia šiam albumui rašyti solidų 10-ą.