Tarantula Heart
The Melvins

Melvinai nenuvilia ir su šiuo darbu. Pakankamai jų dvasioje darbas, bet turi labiau eksperimentinį požiūrį į mušamuosius (kadangi čia bene visur yra dvi skirtingų būgnininkų mušamųjų partijos, sulipdytos į vieną įrašą) ir sugrįžtama prie liberalesnio požiūrio į kompoziciją. Štai albumą pradeda didžiulės apimties Pain Equals Funny kūrinys... tokios apimties kūrinių Melvins diskografijoje yra buvę, bet daugiau jų klasikinėje eroje, o vėlėsniuose darbuose ėmė vyrauti kompaktiškesnės kompozicijos. Pain Equals Funny ir net kai kurie tolimesni albumo kūriniai įneša ne tik monotoniškos doom'o dvasios, bet ir žiupsnelį stoner'io. Ekspresyvūs būgnai tą akcentą tik sustiprina. Todėl net jei ir jie savo dvasioje, visgi albumas gana kitoks nei keli ankstesni darbai. 

Pain Equals Funny galima skirstyti į bene keturias skirtingas sekcijas. Po penkiaminutinės pirmosios dalies man labai patinka antroji sekcija (trunkanti nuo 6-os iki šiek tiek virš 9-os minutės). Riebus rifas, elektrinės gitaros efektai garsą padaro bene industrinį, bet pamatas labai doom'iškas – stipriai man šis garsas per smegenų žievę lupa. Po gan avangardinės, abstrakčios trečios sekcijos ties 13:30 stoja paskutinė dainos dalis, kuri irgi turi galingų momentų. Bet bendrai kūrinys nėra mano favoritas, kartais man ta antra sekcija nublankina visas kitas (ypač pirmą ir trečią). Nors kūrinys ir nesunkiai klausosi bei lengvai tos 19 minučių praeina.

Po to keturi normalesnės trukmės kūriniai sudaro antrą albumo pusę: lėtūniška Working The Ditch, kiek ekscentriškai nuplaukus She's Got Weird Arms, ir po to dvi intensyvios dainos, kurios abi yra mano favoritai albume: Allergic To Food ir Smiler. Allergic To Food yra būtent tai, kaip aš bendrąja prasme įsivaizduoju Melvins – greita, su daug gitaros išsidirbinėjimų ir be perstojo puškuojančiais būgnais, bei su Buzzo agresyviu it pro megafoną dainuojamu vokalu. Šita daina yra pusšeštos minutes trunkantis fejerverkas, neleidžiantis atsipūsti. Smiler truputį vingresnė ir subtilesnė ritminės sekcijos prasme, kompoziciškai ir net vokaliai iš tolo primena Mike Pattono manierą Faith No More kontekste. Bet energijos atnešanti tikrai panašų kiekį kaip ir Allergic To Food. 

Galbūt šiam momentui truputį labiau mėgstu jų ankstesnį studijinį darbą Working With God, bet šiaip Tarantula Heart kitokiu būdu, bet užsitarnauja labai panašias simpatijas. Todėl vertinu atitinkamai – 9-etu.