The Hypnogogue
The Church

Paskutiniu metu kaip tik atėjo nostalgija klasikiniam psichodelikų periodui 7-ajame dešimtmetyje. Ir lygiagrečiai bandau išgirsti praleistus 2023-iųjų albumus. Tai kaip tik sutapo, kad šis man menkai pažįstamos grupės The Church albumas savo atmosfera labai menkai besiskiria nuo 7-ojo dešimtmečio psichodelikos klasikų. Šioje muzikoje apčiuopiu ir Quicksilver Messenger Service stiliaus ekstravagantiško instrumentavimo, ir bitliškos ar net mūdybliuziškos atmosferos, praskiestos post-pankiniu atspalviu. Kažką panašaus esu girdėjęs ir The Psychedelic Furs repertuare, bet šios abi grupės man per menkai pažįstamos ir norėtųsi su jomis susipažinti iš arčiau. Galbūt dar galėčiau palyginti ir su The Flaming Lips. 

Visas albumas yra sklandi, vientisa patirtis klausytojui be ryškesnių silpnų vietų. Tiesa, galbūt pastelinis muzikinis koloritas, o galbūt ir produkcijos trūkumai man lygiai taip pat trukdo atrasti ir aiškesnes stipriąsias albumo puses. Jo labai malonu klausyti einamuoju momentu, bet sunkoka iš jo kažką pasiimti prisiminimams. Atsimenu, jog panašią problemą patirdavau ir klausydamas dviejų kitų aukščiau paminėtų šio stiliaus grupių. Visgi favoritus, nedaug pranokstančius kitas albumo dainas, man pavyko išsirinkti. Išskirčiau Ascendence, The Hypnogogue, Thorn ir Second Bridge iš pagrindinės albumo sudėties ir A Strange Past iš bonusinių dainų šešetuko. Bet net ir nuotaikinga C'est La Vie, rami No Other You ar daug atonalumo ir disonanso savyje turinti, keistokos atmosferos Succulent vertos paminėjimo.

Man Ascendence iškart krito į ausį, labai atmosferiška elektrinė gitara kuria nuostabią atmosferą dainoje. Iš labai toli ir prisimerkus man tai priminė Anekdoten lengvesnius kūrinius (Gravity ir A Time of Day eroje). Ascendence turi ir labai akcentuotas mušamųjų linijas, labai smagiai kuriama dinamika silpniau-stipriau mušant snare'ą arba paliekant tik kick'ą. The Hypnogogue klausytoją už ausų griebia panašiu stiliumi kaip ir Ascendence. Ritmiškai veža, tik šįkart elektrinė gitara turi labiau koncentruotą ir mažiau išplaukusią melodiją, nors tuos atmosferinius efektus puikiai pavyksta užtikrinti klavišais. Vienas įdomiausių momentų dainoje yra ties viduriu (kažkur 2:45), kur palaipsniui į paveikslą įsipaišo nuostabaus tono elektrinė gitara, kuria Robertas Fripas iš King Crimson labai didžiuotųsi. Thorn turi labai pagaulų sintezatoriaus leitmotyvą ir apskritai vieną įsimintiniausių albume klavišinių aranžuočių, nors melodiškai daina iš paprastesnių albume. Tiesa, reiktų paminėti, jog harmoniškai dainos tikrai nėra nuobodžios ir vienodos šiame albume, galbūt tai leidžia išvesti paraleles tarp 7-ojo dešimtmečio grupių ir The Church.

Albumą uždaranti Second Bridge tiesiog turi didelę melodiją, kuri stipriai įsuka tave į sukūrį. Ji vis stiprėja, ties antra minute į kūrinį pradeda įstoti vis daugiau riebios ir sunkios gitaros. Šios dainos sekcijos, kur tolumoj girdi back vokalus, yra arčiausiai bitlų, kiek šis albumas priartėja. Ir labai smagus melodijos pokytis ties 4 minučių riba įvyksta, kuris trunka labai nedaug, bet tokie perėjimai tarp sekcijų įneša į dainą daugiau muzikinio turinio nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O iš bonusinių dainų A Strange Past labiausiai norisi paminėti – tai yra didžiausias kūrinys albume, kurio smagi melodija įtraukia panašiai kaip Ascendence atveju, tačiau ties pusantros minutės riba tave lyg kūjiu nutrenkia riebus elektrinės gitaros motyvas, kuris vėliau dainoje tampa baze ilgai, daugiau nei 5 minutes trunkančiai psichodelinei improvizacijai, kuri tikrai gali priminti Quicksilver Messenger Service, Strawberry Alarm Clock, Jefferson Airplane live'us ar kokius Pink Floyd pagal tai, kokia amorfiška ir nepastovi yra ši improvizacija. Nors įdomu tai, kad man net galvoje išsivedė paralelė su Steven Wilson daina Detonation iš To The Bone albumo, ypač su tos dainos gale esančios instrumentuotės pradžia, kur dar nėra boso linijos – nu panaši atmosfera, tikrai. Ir tikrai nestebina, jei tai ir reiškia, kad Steven Wilson ir The Church turi panašius įkvėpimo šaltinius. 

Albumui rašau 9 balus be dvejonių. Simpatiškai skambantis darbas, tačiau kitiems rekomenduočiau jo klausytis susikaupus, nes jis kartais taip plaukia ir praplaukia.