Labai taiklus Alvydo pastebėjimas: tose pastorališko skambesio lengvose dainose tikrai skamba kaip Bitlai, ypač vokalo prasme. Vis dėlto, įdomesnėse kompozicijose The Flaming Lips nusprendžia paberti žiupsnelį Sonic Youth ir pradeda kažką tokio eksperimentiško daryti arba su sintezais (Brother Eye), arba su gitaromis (Dinosaurs On The Mountain, When We Die When We're High ir pan.). Tuo šis albumas yra visai ir įdomus, nors mano skoniui gerokai per daug to pastorališkai akustiško skambesio ir norėčiau daugiau gitaros pasidraskymų. Stengiantis nuo šio mano poreikio atsiriboti, albume tikrai gerai dera būtent tas bitliškas lengvas rokas ir tie žiupsneliai eksperimento.
Jei The Flaming Lips tokiu skambesiu demonstruoja, kaip turėtų skambėti roko muzika dabartyje arba artimojoje ateityje, tai aš tokiu scenarijumi būčiau labiau patenkintas. Deja, labai nemažai indie grupių visiškai neišgauna tos bitliškos natūros, kurią dažnai bando išgauti. Ir tampa nykiai akustiškais garažeriais, kuriems šiame dešimtmetyje jau net nebeduoda nešti roko judėjimo vėliavos (ją duoda popso elementus mėgstantiems Imagine Dragons, Twenty One Pilots ir pan.).
Mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra kelios: Brother Eye turi labai smagų sintezų žaismą antrame plane, kuris prideda intrigos į visą melodijos vystymą. Vokalai kai kuriose sekcijose turbūt šiek tiek pro vocoderį praleisti, skamba šaltai ir robotiškai. You N Me Sellin' Weed eigoje sugyvena Oasis'iškas britiškas indie ir šiek tiek southern rock / country motyvai, pagerinti sintezo keistumais. When We Die When We're High labai ritmiškai užvežantis kūrinys ir labai smagi sintezo ir ksilofono magija vyksta priekinėse linijose + įsijungia labai distort'inta gitara antroje pusėje. Assassins of Youth daug visko vyksta — ir šiek tiek tirštos, vos ne noisinės elektronikos, ir vėlgi to tipinio indie, o prie galo vėlgi toks ritminis alternatyvas su aštriom gitarom.
Svarstau tarp 8 ir 9. Dėl minėtų keturių dainų norėtųsi rašyti 9-etą, bet albumas vietomis toks lengvas ir sunkiai įsimenamas, kas mane stabdo. Toks 8-etas, bet su riebiu pliusu.
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?
2020 m. gruodžio 26 d. 00:08:05
Labai taiklus Alvydo pastebėjimas: tose pastorališko skambesio lengvose dainose tikrai skamba kaip Bitlai, ypač vokalo prasme. Vis dėlto, įdomesnėse kompozicijose The Flaming Lips nusprendžia paberti žiupsnelį Sonic Youth ir pradeda kažką tokio eksperimentiško daryti arba su sintezais (Brother Eye), arba su gitaromis (Dinosaurs On The Mountain, When We Die When We're High ir pan.). Tuo šis albumas yra visai ir įdomus, nors mano skoniui gerokai per daug to pastorališkai akustiško skambesio ir norėčiau daugiau gitaros pasidraskymų. Stengiantis nuo šio mano poreikio atsiriboti, albume tikrai gerai dera būtent tas bitliškas lengvas rokas ir tie žiupsneliai eksperimento.
Jei The Flaming Lips tokiu skambesiu demonstruoja, kaip turėtų skambėti roko muzika dabartyje arba artimojoje ateityje, tai aš tokiu scenarijumi būčiau labiau patenkintas. Deja, labai nemažai indie grupių visiškai neišgauna tos bitliškos natūros, kurią dažnai bando išgauti. Ir tampa nykiai akustiškais garažeriais, kuriems šiame dešimtmetyje jau net nebeduoda nešti roko judėjimo vėliavos (ją duoda popso elementus mėgstantiems Imagine Dragons, Twenty One Pilots ir pan.).
Mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra kelios: Brother Eye turi labai smagų sintezų žaismą antrame plane, kuris prideda intrigos į visą melodijos vystymą. Vokalai kai kuriose sekcijose turbūt šiek tiek pro vocoderį praleisti, skamba šaltai ir robotiškai. You N Me Sellin' Weed eigoje sugyvena Oasis'iškas britiškas indie ir šiek tiek southern rock / country motyvai, pagerinti sintezo keistumais. When We Die When We're High labai ritmiškai užvežantis kūrinys ir labai smagi sintezo ir ksilofono magija vyksta priekinėse linijose + įsijungia labai distort'inta gitara antroje pusėje. Assassins of Youth daug visko vyksta — ir šiek tiek tirštos, vos ne noisinės elektronikos, ir vėlgi to tipinio indie, o prie galo vėlgi toks ritminis alternatyvas su aštriom gitarom.
Svarstau tarp 8 ir 9. Dėl minėtų keturių dainų norėtųsi rašyti 9-etą, bet albumas vietomis toks lengvas ir sunkiai įsimenamas, kas mane stabdo. Toks 8-etas, bet su riebiu pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. rugsėjo 12 d. 04:18:32
Skamba kaip šių dienų Bitlai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly