Stebina, kad per metus įmanoma sukurti dar vieną 90 minučių trukmės banginį. Produktyvumo mastas man protu nesuvokiamas. Ir negaliu sakyti, kad šitas albumas prastesnis už mano praeitų metų top10-uko albumą „Waiting For Miracles“. Nemaža dalis apžvalgininkų sako, kad pastarąjį „Islands“ net pranoko. Vis tik man „Islands“ sudaro saugaus albumo įspūdį – trūksta avangardo skambesyje ir kompozicijose. „Waiting For Miracles“ albume buvo kompozicijų, kur netenki amo, nes tai kažkas netikėto skambesio prasme (The Rebel Circus, Spirals) arba kompozicijos prasme (Vertigo, Wicked Old Symphony). Čia irgi yra šiek tiek tokių momentų: Morning News pasiūlo tokį akustinį chilly skambesį, vos ne kantri stiliumi. Tangerine galbūt nuspindi funk natūra, Man In A Two Peace Suit ir Serpentine turi savotiško džiaziškumo. Looking For Answers integruoja bažnytinį vargonų skambesį. Bet visa tai nepritrenka su tokia vau galia kaip Spirals boso-gitaros dinamika. Tiesa, tai, kad albumas išlieka įvairus ir įdomus visoje trukmėje, reikia įvertinti. Galbūt tai yra aspektas, kuriuo Islands yra pranašesnis už pirmtaką – nors ir saugesnis, bet vientisesnis. Bet irgi nelengvas albumas, reikėjo kokių 5 perklausų (iš esmės viso savaitgalio), kad suvirškinčiau šitą banginį, o Waiting For Miracles nagrinėjau bene kelias savaites.
Man labiausiai patinkančios dainos yra Racing With Blinders On (labai galingas atidarantis kūrinys ir jei toks drąsus skambesys vyrautų visame albume, tai Islands tikrai būtų bomba), Fool's Gold (labai kieta ritminė sekcija), Tangerine fankiškumui irgi negaliu atsispirt. Journeyman yra trumpas, bet galingas instrumentinis momentas. A New Species ir Northern Lights irgi kruopščiai išpuoselėtos kompozicijos, vis labiau pradedu pamėgti ir bliuziškai melancholišką Telescope.
Tokių esmingai silpnų momentų albumas neturi, nebent Between Hope & Fear. Ji stačiai neįdomi man. Ilgesnės kompozicijos galbūt ir geros, tačiau prigęsta arba sunkiai išlaiko įspūdį (ypač tą pastebiu klausydamasis Solaris).
Bendrai albumui rašau solidų 9-etą. Gal The Flower Kings ir antrą kartą pateks tarp mano metų favoritų, tačiau šiemet konkurencija į mano topą išskirtinai didelė... žiūrėsim
2020 m. lapkričio 3 d. 11:32:42
Stebina, kad per metus įmanoma sukurti dar vieną 90 minučių trukmės banginį. Produktyvumo mastas man protu nesuvokiamas. Ir negaliu sakyti, kad šitas albumas prastesnis už mano praeitų metų top10-uko albumą „Waiting For Miracles“. Nemaža dalis apžvalgininkų sako, kad pastarąjį „Islands“ net pranoko. Vis tik man „Islands“ sudaro saugaus albumo įspūdį – trūksta avangardo skambesyje ir kompozicijose. „Waiting For Miracles“ albume buvo kompozicijų, kur netenki amo, nes tai kažkas netikėto skambesio prasme (The Rebel Circus, Spirals) arba kompozicijos prasme (Vertigo, Wicked Old Symphony). Čia irgi yra šiek tiek tokių momentų: Morning News pasiūlo tokį akustinį chilly skambesį, vos ne kantri stiliumi. Tangerine galbūt nuspindi funk natūra, Man In A Two Peace Suit ir Serpentine turi savotiško džiaziškumo. Looking For Answers integruoja bažnytinį vargonų skambesį. Bet visa tai nepritrenka su tokia vau galia kaip Spirals boso-gitaros dinamika. Tiesa, tai, kad albumas išlieka įvairus ir įdomus visoje trukmėje, reikia įvertinti. Galbūt tai yra aspektas, kuriuo Islands yra pranašesnis už pirmtaką – nors ir saugesnis, bet vientisesnis. Bet irgi nelengvas albumas, reikėjo kokių 5 perklausų (iš esmės viso savaitgalio), kad suvirškinčiau šitą banginį, o Waiting For Miracles nagrinėjau bene kelias savaites.
Man labiausiai patinkančios dainos yra Racing With Blinders On (labai galingas atidarantis kūrinys ir jei toks drąsus skambesys vyrautų visame albume, tai Islands tikrai būtų bomba), Fool's Gold (labai kieta ritminė sekcija), Tangerine fankiškumui irgi negaliu atsispirt. Journeyman yra trumpas, bet galingas instrumentinis momentas. A New Species ir Northern Lights irgi kruopščiai išpuoselėtos kompozicijos, vis labiau pradedu pamėgti ir bliuziškai melancholišką Telescope.
Tokių esmingai silpnų momentų albumas neturi, nebent Between Hope & Fear. Ji stačiai neįdomi man. Ilgesnės kompozicijos galbūt ir geros, tačiau prigęsta arba sunkiai išlaiko įspūdį (ypač tą pastebiu klausydamasis Solaris).
Bendrai albumui rašau solidų 9-etą. Gal The Flower Kings ir antrą kartą pateks tarp mano metų favoritų, tačiau šiemet konkurencija į mano topą išskirtinai didelė... žiūrėsim
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas