The Girl Is Crying In Her Latte
Sparks

7/10

Lengvai klausomas, įvairovės kupinas albumas. Man užteko vienos kitos perklausos, kad atsirinkčiau, kas man šiame albume patinka, o kas – nepernelyg. Pirma gera naujiena yra tai, kad iš principo albume nieko neatmetu – blogų dainų nėra. Pavyzdžiui, Hippopotamus turėjo keletą mane erzinančių dainų, šičia tokių nebėra. Iš kitos pusės, mane labai nustebinusių dainų, kurios mane labai prikaustytų, irgi nėra. Nežinau, ar kažkas iš šio albumo man turi šansų užaugti iki Edith Piaf (Said It Better Than Me) ar bent jau One For The Ages bei iPhone (iš A Steady Drip, Drip, Drip) lygio. Tie albumai, nors turėjo silpnesnių dainų, turėjo ir labai stiprių dainų. Todėl man The Girl Is Crying In Her Latter neišsiveržia į priekį. Na, bent jau prieš A Steady Drip, Drip, Drip – nelabai. Bet galbūt truputį aukščiau Hippopotamus. 

Visgi, nors ir nėra absoliučių 10-ukų, yra trys dainos, kurios man yra 9-etai su pliusu ir galbūt po daugiau perklausų turi šansų tapti taip pat mylimomis kaip jau paminėtos dainos iš ankstesnių albumų. Tai We Go Dancing (eklektiškas orkestro pritarimas ir labai įsimintinas pianino lick'as), Take Me For A Ride (labai pompastiškai, bene miuzikliškai skambantis gabaliukas, kuris, kartu su tais gitaros rifais, numeta mintimis į Lil' Beethoven albumą), A Love Story (riebesnė elektronika būtent tai, ko šiame albume labai reikėjo). Mano problema su kitomis dainomis turbūt atsispindi tame, ką parašiau skliaustuose apie A Love Story – jos skamba kad ir įvairiai, bet gana švelniai, nešokiruoja pakankamai, todėl visame ekstravagantiškame Sparks'ų kontekste nuskamba truputį blankiai. Tiesa, titulinė daina šiek tiek pankuoja, The Mona Lisa's Packing turi malonios eklektikos sintezatorių aranžuotėje, It's Sunny Today chamber / baroque pop estetika irgi ganėtinai maloni ausiai, tai tikrai nėra taip, kad 11 iš 14 dainų esu linkęs nurašyti.

Albumui rašau 8-etą, tiek pat kiek ir ankstesniems dviem Sparks albumams.