The Immunity Zone
Andromeda

Tai buvo pirmas nuodugniai mano perklausytas Andromedos albumas. Mane jis sudomino, aš tuo metu nebuvau girdėjęs tokios geros modernių klavišinių linijų, laisvos vokalinės manieros dermės su gan technišku progmetalio braižu (na, nebent Dream Theater, kuriuos ir tūlas, žanro nepažįstantis klausytojas turėtų priimti kaip tabiya, t.y. labiausiai išnagrinėtą ir visiems žinomą progmetalio etaloną). Tuomet visgi turėjau abejonių dėl kai kurių dainų šiame albume, tačiau atradimo katarsio ir nostalgijos aureolė dabar supa šito albumo skambesį. Sunkiai begaliu objektyviai vertinti dainas atsiribojant nuo savo patyrimų. Man labai patinka, koks griežtas, alternatyvus, sunkus yra šio albumo skambesys, lyginant su trim pirmais Andromedos albumais. Gitaros rifai ne patys kompleksiškiausi, tačiau gilūs, klausytoją verčiantys kratyti galvą (Recognizing Fate, Another Step ir Censoring Truth tipiniai pavyzdžiai). Yra ir tokių momentų, kur grupė įjungia power režimą (Slaves of the Plethora Season klavišai, pavyzdžiui). Tačiau sunku pasakyti, kad grupė kuria ne taip progresyviai kaip ankstesniuose albumuose, nors tokioms dainoms kaip Ghosts on Retinas ar Slaves on the Plethora Season sunkoka klijuoti progmetalio etiketę. Šito albumo dar viena išskirtinė ypatybė — čia nėra lėtesnio, lengvesnio ir melancholiškesnio skambesio. Nebent kai kurie Shadow of Lucent Moon ar Worst Enemy momentai, bet šiaip albumas nenuilstamai aštrus ir taškantis. Ir tai yra vienintelis albumas, kuris turi masyvios apimties dainą (Veil of Illumination). Mano mėgstamiausi kūriniai albume:

1. Shadow of Lucent Moon. Puiki struktūra ir įsimintinos melodijos. Pašiurpsta oda ties momentu ties "It's sickening...", kur šiurpiai įsijungia ir bosas.

2. Veil of Illumination. Puikiai išpildytos 17 minučių, vis tik labiausiai patinka posmas ir priedainis, instrumentalas man šioje dainoje tik antrina. 

3. My Star. Griausmingas bosas, alternatyvus skambesys ir netikėta vokalo maniera. Antroji dainos dalis tikras gėris iš instrumentinės pusės. 

4. Recognizing Fate. Labai sunki, bet ir nemažai eksperimentavimo turinti daina. Puikiai atidaro albumą. 

Kitos dainos albume patinka šiek tiek mažiau, tačiau neišskirčiau nei vienos dainos, kuria nesižaviu. Todėl esu linkęs albumui parašyti silpną 10-uką (nors mano pirminis vertinimas buvo 9 balai). Šis albumas šiuo metu pagal simpatijas šiek tiek nusileidžia Chimera albumui, tačiau vis tiek, gana stiprus, gal net kiek įsimintinesnis už Chimera albumas.