Lucro sucio; Los ojos del vaci
The Mars Volta

The Mars Volta po ilgos pertraukos padarė vieną radikaliausių virsmų – iš instrumentiškai tankaus ir kompleksiško progroko į neopsichodelikos ir alternatyvios pop muzikos įkvėptą daug minimalistiškesnių formų artroką. Ne Ulver lygio lūžis, vis tiek labai poliarizuojantis gerbėjų bendruomenę. Man asmeniškai šis lūžis atvėrė The Mars Volta mano ausims – aš beveik nepažįstu jų klasikinių albumų, aš kai kuriuos esu girdėjęs, bet jų aktyviai neklausau, tai ne mano nuotaikos muzika. Mano klausomiausiu MV kūriniu dabar yra elektroniška Graveyard Love iš pirmojo sugrįžimo albumo. 

Lucro sucio yra antrasis bandymas „The New Mars Volta“ versijoje. Panašus stilius, bet visai naujoviškas pateikimas. Jei titulinis albumas skambėjo kaip nepernelyg susijusių dainų kolekcija, čia mes turime 18 mažų dainų albumą, kuris iš tikrųjų skamba kaip viena didelė, bet stipriai fragmentuota siuita. Šis albumas daug labiau koreliuoja su jų progrokine tradicija. Bet stilistiškai tai nėra progrokas. Džiazinė neopsichodelija yra arčiausiai, ką sugalvoju glaustam stiliaus apibrėžimui. Toks Tame Impala variantas labiau patrakusiai ausiai, kuriai instrumentinės abstrakcijos šen bei ten nėra problema. Skamba paradoksaliai, prieštaringai. Toks ir emocinis įspūdis klausantis šio albumo: įdomu, egzotiška, stebina, bet nežinai, kiek labai tau tai patinka.

Nors šis albumas turi įdomių melodinių dainų, bet jos irgi savotiškai klampios, netampa himnais, kuriuos norėtųsi traukti kartu su grupe. Ašinėmis dainomis turbūt reiktų vadinti Cue The Sun (groovy melancholija) ir ritmiška baladė Morgana, nes jų motyvai vėliau grįžta ir reprizoje. Dar gal būtų galima pridėti ilgiausią užbaigiamąją kompoziciją Lucro sucio, kuri prasideda lėtai, bet palaipsniui išvažiuoja iš bėgių ir finišui klausytoją nuneša į abstraktaus džiazo teritoriją. Geros dainos, bet aš turiu kitų favoritų. The Iron Rose susiklauso gražiai – tokia skaidriai sentimentali Arctic Monkeys pateiktis. Vocifero – žemais tonais ir lengvom gitarom raibuliuojantis R&B. Trumpa Reina tormenta – funky sintezatorių blast'as The Weeknd mėgstančiai ausiai. Ir mano mėgstamiausia: Un disparo del vacio – irgi nemažai R&B, bet ir flamenko jausenos turintis gabalas, bet perkusija labai skani ir priedainyje labai spalvingas sintezatorius pakelia nuotaiką. Paskutiniame trečdalyje pasirodo riebi gitara, skambanti beveik kaip „The Old Mars Volta“ laikais – žiauriai gražiai šie du marsvoltos pasauliai susisintezuoja toje paskutinėje minutėje. 

Silpniausios dainos man yra albumą pradedanti ambientinė miniatūra Fin, panašiai space'inė Mictian ir Celaje, kurioj tiesiog nesuprantu, kas vyksta, labai intensyvi garso paletė, daug visokių produkcijos efektų nutraukia mano dėmesį nuo kompozicijos. Bet šiaip net šios kompozicijos yra įdomios.

Skaičiau nusiskundimų dėl keistos produkcijos, dėl ekstensyvių ir labai upfront eksperimentų su vokalu, kai gitara beveik visada sėdi kažkur toli mikse ir į priekį išlenda retai. Taip, gitaros vietomis pasiilgstu ir aš, bet egzotiška produkcija bendru atveju padaro šį albumą įdomesnį klausytis labiau negu atmušantį klausytis. 

Gal, jei vertinčiau grynai pagal atskirų dainų paliekamą įspūdį, albumui rašyčiau 8 balus, bet visi kiti faktoriai: įdomi stilistika, įdomi produkcija, dainų bendra tėkmė visame albume – kalba į balo kėlimo pusę. Vienas autentiškiausių 2025 metų albumų tai tikrai. Silpnas 9-etas. Tikrai pranoko praeitą titulinį albumą.