Po to, kai „The Lost Cord“ suformavo grupės stilių, kuriam labiau tiktų pavadinimas psichodelinis rokas, šis albumas sukristalizavo jų individualų, MOODY BLUES skambesį. Penki grupės muzikantai, kiekvienas savo muzos vedamas, sujungė savo asmeninius kompozitoriaus sugebėjimus bendrai albumo koncepcijai. Ji pasakoja apie nepastebimą ribą (slenkstį) tarp budravimo ir sapno (o gal svajonės vizijos). Keista, Rėjus su Džastinu šiame albume, regis, kiek pasikeitė rolėmis. Haivardo „Lovely to See You“ - paprasta, energinga dainelė, kai tuo metu Thomo „Dear Diary“ - melancholiška, jei nesakyt niūri. Tada daugiau mažiau efektyvios meilės dainos: „Send Me No Wine“, beveik madrigalas pagal temą, tačiau - folkrokas pagal charakterį; miela, tačiau neįsimenanti „To Share Our Love“ 60 metų roko stiliuje; „So Deep Within You“ yra madingas tam laikmečiui ir kiek šokiruojantis savo negrabiai dviprasmišku tekstu; „Never Comes the Day“ geriausia iš šių keturių, puikūs žodžiai, sudainuoti pakyliai, kaip himnas. „Lazy Day“ tai antra „Dear Diary“ dienoraščio dalis, kur Rėjus Thomas vibrofonu imituoja vidutinioko miestiečio bėdojimasį. Nors sekančios dainos patogiai įsitaisiusios Moody pop teritorijoje, jos paliktos pabaigai, kaip geriausios: galinga albumo pabaiga. „Are You Sitting Comfortably?“ pribloškia pastoraline Karaliaus Artūro poza, o „Dream“ – persunkta metų laikų atgimimo įvaizdžiais, tačiau „The Voyage“ yra skirti albumo magnus opus laurai– drąsūs muzikiniai atradimai, kurie Pinderio melotrono eksperimentavimais sukūrė simfoninio lygio imitacijas, kurias taktiškai įrėmino „Have You Heard“, mielas ausiai nerišlaus pasakojimo baigiamasis žodis.
Mano manymu šis albumas grupei išskirtinis tuo, kad skirtingai nuo Day of Future Passing, kur buvo daug hitų, tačiau ir daug pašalinės pagalbos, čia,vietoj to, kad kaltų dar didesnius hitus ir įsitvirtintų užimtoje teritorijoje, jie rizikuoja ir keliauja į neištirtą zoną su malonumu. Nesukim galvos dėl laiko prarajos įveikimo problemų – visgi 40 metų. Nereikia tempti albumo į šių dienų kontekstą. Tai, kuo mus vaišina Moody Blues yra šilti, glotnūs garsiniai vaizdiniai ir 60 –ų pop roko dainų formos, nesunkiai virškinamos, tiesiog paprastumo ir pretenzingumo sluoksniuotis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
2015 m. kovo 22 d. 06:19:29
Papildydamas savo ankstesnį komentarą-recenziją noriu vizuliai pailiustruoti vieną ankstyviausių progresyvaus roko nusisekusių numerių.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2010 m. gegužės 2 d. 11:28:04
Mano manymu šis albumas grupei išskirtinis tuo, kad skirtingai nuo Day of Future Passing, kur buvo daug hitų, tačiau ir daug pašalinės pagalbos, čia,vietoj to, kad kaltų dar didesnius hitus ir įsitvirtintų užimtoje teritorijoje, jie rizikuoja ir keliauja į neištirtą zoną su malonumu. Nesukim galvos dėl laiko prarajos įveikimo problemų – visgi 40 metų. Nereikia tempti albumo į šių dienų kontekstą. Tai, kuo mus vaišina Moody Blues yra šilti, glotnūs garsiniai vaizdiniai ir 60 –ų pop roko dainų formos, nesunkiai virškinamos, tiesiog paprastumo ir pretenzingumo sluoksniuotis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly