The Noise
Peter Hammill

Kai paskaičiau, kad šis albumas yra kaip opozicija Fireships ir pasižymi labiau straightforward rock skambesiu, galvojau, kad nieko įspūdingo čia nebus. progarchives.com esantis 2,8/5 reitingas irgi daug nežadėjo. Bet man šis albumas patiko labiau nei Fireships, savo visa esme The Noise yra daug labiau eksperimentinis albumas nei Fireships. Ir kaip bebūtų įdomu, savo elektroniniu mušamųjų skambesiu ir sintezatoriaus linijomis labiausiai primena In A Foreign Town – šis teiginys dar ir mano paties galvoje netelpa, nes The Noise turėjo būti roko albumas, o In A Foreign Town – bene elektronikos albumas. Įdomūs laikai tie vėlyvieji 80-ieji / ankstyvieji 90-ieji su savo skambesio ir produkcijos madomis.

Jei Fireships mano nuvylė paskutinėmis keliomis albumo dainomis, tai čia tokių nuviliančių numerių nėra. Galbūt A Kick To Kill The Kiss yra nuobodokas opener'is, The Great European Department Store neturi ryškių akcentų, kurie padėtų jai išsiskirti šiame roko albume. Na ir nesu Where The Mouth Is fanas – tai galbūt Nadir's Big Chance stilių replikuojantis numeris su dar daugiau pankiško minimalizmo, bet jis aiškiai per ilgas.

Visa kita albume man patinka: Like a Shot, The Entertainer yra daina, kuri turėtų man nepatikti, nes jos melodija yra arčiau estradinės pop muzikos su žiupsneliu folko, bet aranžuotė smagi, o ir tarp strofų įsiterpia tokie sunkesni, Deep Purple lygį sunkumo ir vargonų naudojimo skalėje siekiantys momentai. The Noise būtent yra ta daina, kuri labiausiai mintimis nuneša į In A Foreign Town albumą, bet ritminė sekcija labai kompleksiška ir tas bene industriškai skambantis šiurpus Hammill'io vokalas tikrai daro didelį efektą. Celebrity Kissing yra labiausiai ne Hammill'iška daina jo diskografijoje turbūt. Man ji yra tiesiog glam rock'o daina, a la Bon Jovi. Bet nepaisant to, kad nemėgstu Bon Jovi, man šitas kūrinys visai patinka (turbūt dėl to, kad bet kas gali pralenkti Bon Jovi jų pačių kovos lauke ). Taip pat Celebrity Kissing turi vienas geriausių gitaros solo visoje PH diskografijoje, John Ellis indėlis tikrai reikšmingas šioje dainoje. Planet Coventry man priminė Anties repertuarą, visai įsivaizduoju Kaušpėdą, atliekantį vokalinę partiją šiai dainai, tikrai derėtų prie tamsokos aranžuotės. Albumo perliukas – Primo On The Parapet. Man patinka, kai savo stipriausią medžiagą PH pasilieka albumo pabaigai, tai visai kitaip nušviečia ir visą albumą (ryškiausias to pavyzdys: albumas Skin ir jo žvaigždė Now Lover). Primo On The Parapet yra aukščiausios klasės progresyvus rokas, man ši daina visa savo evoliucija priminė Yes, ypač Keys to Ascension laikų Yes. Tiesa, galbūt į geriausius visos diskografijos kūrinius nepretenduoja, man pirmoji dainos dalis kiek per ilgai vystosi, o antroje pusėje stojantis elektrinės gitaros rifas toks šaunus, kad užgožia visą tai, ką girdėjome pirmojoje dalyje. 

Nors tai tikrai ne prie stipriausių albumų PH diskografijoje, bet tai, kad dauguma dainų man patinka, verčia mane rašyti gana aukštą balą: 9-etą su minusu.