„monolitinis ir stiprus ir kaip reta liūdnas“ – visiškai taiklus Alvydo apibūdinimas. The Pineapple Thief tikrai įdėjo daug darbo ir, matyt, turėjo aiškią išankstinę viziją, kaip albumas turi gautis ir skambėti. Tiesa, galbūt nesutiksiu, kad šis albumas turi kažkokias aiškias vinis, man bene visos albume esančios dainos atrodo vienasvorės ir neatrodo, kad albumas būtų darytas taip, kad jis turėtų kažkokią aiškią centrinę ašį.
Kaip ir galima suprasti iš mano pirmos pastraipos, aš tikrai vertinu šio albumo monolitiškumą. Tikrai nėra silpnų vietų, vienintelė man mažiau klausoma daina yra All That's Left, bet šitą nurašau savo subjektyviam skoniui, o ne kažkokiam kokybiniam albumo minusui. Bruce Soord lengvas brazdinimo gitara stilius iškart atpažįstamas ir šiame albume kaip niekad ryškus. Kaip ir Gavino būgnavimo su niekuo nesumaišysi. Albumas justi melancholiškesnis ir turintis gal net mažiau rifavimo negu ankstesni darbai. Truputį daugiau ekspresijos su gitariniais skambesiais galima išgirsti Rubicon, Every Trace Of Us ir dalyje intarpų It Leads To This ir The Frost dainose.
Šis albumas išlieka nemonotoniškas dėl gerai apgalvotų aranžuotės detalių: Riverside'iški klavišų intarpai The Frost dainoje, ekspresyvus bosas Every Trace of Us dainoje, kupinas erdvės skambesys (didžiąja dalimi gimęs dėl geros produkcijos, ne tik aranžuotės) Put It Right dainoje. Aiškių gitaros soluočių yra tikrai ne visose dainose, gal ryškiausi jų pavyzdžiai yra titulinėje dainoje ir Now It's Yours... nu ir tokias mažas detales galėčiau vardint ir vardint, bet čia sustosiu, to užtenka suprasti gan platų skambesio spektrą šiame albume.
Na ir reiktų pabrėžti kitą pliusą, tai kad dainos tarpusavyje turi skirtingą atmosferą. Now It's Yours ir Put It Right turi labai didelę erdvę, kuri suteikia melancholijos įspūdį. Rubicon ir Every Trace of Us – energijos dainos šiame albume. All That's Left – ramesnio balanso daina. To Forget – emocingas finalas. Ir It Leads To This kartu su The Frost yra maždaug nuotaikų spektro viduryje įsitaisančios dainos.
Šio albumo pagrindinis minusas ateina kartu su tuo pačiu monolitiškumu. Visos dainos yra geros, bet nei viena manęs nepribloškia dideliu mastu. Nei viena daina nesukuria nei pakankamai didelių instrumentinių inovacijų, nei kažkokios visa bloškiančios emocinės bangos. Man nieks neprilygsta nei nerealią aranžuotę turinčiai Versions Of The Truth titulinei dainai, nei ankstesnių albumų pritrenkiantiems opusams tokiems kaip White Mist ar The Final Thing On My Mind. Taigi, monolitinis albumas, bet jis stabiliai priauga iki 9-eto ir toliau nebeauga bei nebeišverčia iš koto. Dėl to aš nežinau, kaip šį albumą vertinsiu po kelerių metų, nes labai tikėtina, kad šis albumas įgrims į užmarštį labiau, nes nėra tokių raktinių kompozicijų, kurias ateityje periodiškai sukčiau ir per jas labiau prisiriščiau ir prie paties albumo.
Nepaisant to, iš visų tų 9-etų man stipriausi 9-etai yra Every Trace of Us, Now It's Yours bei Put it Right dainų. Pirmoji turi taip reikalingos pakilios energijos ir įsimintiną priedainį, o kitos dvi turi labai simpatišką man atmosferą. Na ir visam albumui, aišku, 9-etas. Bet tai vienas stipriausių pernykščių albumų.
Nu ką, perklausiau antrą kartą. Albumas grupei gavosi monolitinis ir stiprus ir kaip reta liūdnas. Pirma ir paskutinė albumo dainos tokios pačios konstrukcijos- lėtai smilkstanti, švelnaus vietomis guodžiančio vokalo melodija, palydima fortepijono tyliomis retomis frazėmis viena ranka. Akustinės gitaros audžia foną, būgno darbas gerai pastebimas, su nežymiai siūbuojančia dinamika. To Forget mane pakerėjo savo subtilumu ir ramiu susitaikymu ir, žinoma, melodijos linija.
It Leads to This kartu su The Frost yra albumo vinys ir absoliučiai Pineapple Thief reprezentuojančios dainos. Instrumentinės sekcijos ypač įdomios. Šio albumo išskirtinumas gal būt tame, kad muzika, kad ir svajinga, nėra melancholiška, sakyčiau dargi pakylėta, visgi kiaurai persmelta tekstų nešamu liūdesiu ir neviltimi. Kontraversija, ar ne?
Šių metų pirmoji kregždė mano pastogėje. 9 balai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
2025 m. sausio 25 d. 01:53:14
„monolitinis ir stiprus ir kaip reta liūdnas“ – visiškai taiklus Alvydo apibūdinimas. The Pineapple Thief tikrai įdėjo daug darbo ir, matyt, turėjo aiškią išankstinę viziją, kaip albumas turi gautis ir skambėti. Tiesa, galbūt nesutiksiu, kad šis albumas turi kažkokias aiškias vinis, man bene visos albume esančios dainos atrodo vienasvorės ir neatrodo, kad albumas būtų darytas taip, kad jis turėtų kažkokią aiškią centrinę ašį.
Kaip ir galima suprasti iš mano pirmos pastraipos, aš tikrai vertinu šio albumo monolitiškumą. Tikrai nėra silpnų vietų, vienintelė man mažiau klausoma daina yra All That's Left, bet šitą nurašau savo subjektyviam skoniui, o ne kažkokiam kokybiniam albumo minusui. Bruce Soord lengvas brazdinimo gitara stilius iškart atpažįstamas ir šiame albume kaip niekad ryškus. Kaip ir Gavino būgnavimo su niekuo nesumaišysi. Albumas justi melancholiškesnis ir turintis gal net mažiau rifavimo negu ankstesni darbai. Truputį daugiau ekspresijos su gitariniais skambesiais galima išgirsti Rubicon, Every Trace Of Us ir dalyje intarpų It Leads To This ir The Frost dainose.
Šis albumas išlieka nemonotoniškas dėl gerai apgalvotų aranžuotės detalių: Riverside'iški klavišų intarpai The Frost dainoje, ekspresyvus bosas Every Trace of Us dainoje, kupinas erdvės skambesys (didžiąja dalimi gimęs dėl geros produkcijos, ne tik aranžuotės) Put It Right dainoje. Aiškių gitaros soluočių yra tikrai ne visose dainose, gal ryškiausi jų pavyzdžiai yra titulinėje dainoje ir Now It's Yours... nu ir tokias mažas detales galėčiau vardint ir vardint, bet čia sustosiu, to užtenka suprasti gan platų skambesio spektrą šiame albume.
Na ir reiktų pabrėžti kitą pliusą, tai kad dainos tarpusavyje turi skirtingą atmosferą. Now It's Yours ir Put It Right turi labai didelę erdvę, kuri suteikia melancholijos įspūdį. Rubicon ir Every Trace of Us – energijos dainos šiame albume. All That's Left – ramesnio balanso daina. To Forget – emocingas finalas. Ir It Leads To This kartu su The Frost yra maždaug nuotaikų spektro viduryje įsitaisančios dainos.
Šio albumo pagrindinis minusas ateina kartu su tuo pačiu monolitiškumu. Visos dainos yra geros, bet nei viena manęs nepribloškia dideliu mastu. Nei viena daina nesukuria nei pakankamai didelių instrumentinių inovacijų, nei kažkokios visa bloškiančios emocinės bangos. Man nieks neprilygsta nei nerealią aranžuotę turinčiai Versions Of The Truth titulinei dainai, nei ankstesnių albumų pritrenkiantiems opusams tokiems kaip White Mist ar The Final Thing On My Mind. Taigi, monolitinis albumas, bet jis stabiliai priauga iki 9-eto ir toliau nebeauga bei nebeišverčia iš koto. Dėl to aš nežinau, kaip šį albumą vertinsiu po kelerių metų, nes labai tikėtina, kad šis albumas įgrims į užmarštį labiau, nes nėra tokių raktinių kompozicijų, kurias ateityje periodiškai sukčiau ir per jas labiau prisiriščiau ir prie paties albumo.
Nepaisant to, iš visų tų 9-etų man stipriausi 9-etai yra Every Trace of Us, Now It's Yours bei Put it Right dainų. Pirmoji turi taip reikalingos pakilios energijos ir įsimintiną priedainį, o kitos dvi turi labai simpatišką man atmosferą. Na ir visam albumui, aišku, 9-etas. Bet tai vienas stipriausių pernykščių albumų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2024 m. vasario 16 d. 07:48:08
Nu ką, perklausiau antrą kartą. Albumas grupei gavosi monolitinis ir stiprus ir kaip reta liūdnas. Pirma ir paskutinė albumo dainos tokios pačios konstrukcijos- lėtai smilkstanti, švelnaus vietomis guodžiančio vokalo melodija, palydima fortepijono tyliomis retomis frazėmis viena ranka. Akustinės gitaros audžia foną, būgno darbas gerai pastebimas, su nežymiai siūbuojančia dinamika. To Forget mane pakerėjo savo subtilumu ir ramiu susitaikymu ir, žinoma, melodijos linija.
It Leads to This kartu su The Frost yra albumo vinys ir absoliučiai Pineapple Thief reprezentuojančios dainos. Instrumentinės sekcijos ypač įdomios. Šio albumo išskirtinumas gal būt tame, kad muzika, kad ir svajinga, nėra melancholiška, sakyčiau dargi pakylėta, visgi kiaurai persmelta tekstų nešamu liūdesiu ir neviltimi. Kontraversija, ar ne?
Šių metų pirmoji kregždė mano pastogėje. 9 balai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly