Versions of the Truth ir Our Mire (Versions of the Truth) Daina, kuri taip ir neišsirutuliavo į posmas - priedainis, nors link to atrodo artėjo. Temos vystymas visoje eigoje su keliais nukrypimais į šalį. Nelabai užvedanti muzika, bet autoterapijai reikia ir tokios. Our Mire stipriausia daina albume. Jos lengvai įsimenama melodija daug kartų kartojasi eigoje, o per vidurį įsiterpia energingesnis instrumentalas. Tokiai muzikai randu sau mielesnę alternatyvą Gazpacho kūryboje, nors be paaiškinimo ir toliau ją mėgstu, kaip Megellan, kaip Shadow Gallery ir Threshold
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Šis albumas sunkokai prisijaukinamas kaip vienas kūnas, nes jame daug skirtingų dainų ir vienos ryškesnės ir geriau išvystytos, kitos kiek blankesnės. Vis tik šiam albumui dedu pliusą lyginant su Dissolution dėl stipresnių kompozicijų bendrai. Dissolution gal turėjo griežtesnių akcentų ir buvo vientisesnis, bet visos dainos tame albume jutosi neišpildytos deramai (išskyrus šedevrą White Mist). Na ir čia ta problema yra, tik menkiau pasireiškia. The Pineapple Thief savo žanre yra gan lėti ir atmosferiniai, todėl jiems derėtų vystyti ilgesnes kompozicijas. Dinamiškesnėms grupėms ilgos kompozicijos netinka, bet gaila, kad The Pineapple Thief su stambesne trukme vangiai eksperimentuoja. Stop Making Sense — būtų puikiai vystoma daina, jei nepasibaigtų 4 minutėje... Išmeskim Too Many Voices (filler'is, mano galva) ir išvystykim gerai prasidedančias ir nutrunkančias dainas kaip Stop Making Sense ar The Game. Geriausios albumo dainos, mano nenuostabai, yra tos, kurios ilgesnės: Versions of the Truth (puiki kulminacija), o dar geriau, Our Mire (labai gražių momentų turinti, puikiai struktūruot daina). Tačiau daugelis kitų dainų turi savo momentų, todėl vertinu albumą palankiai – 9-etu.
2021 m. kovo 19 d. 11:29:19
Versions of the Truth ir Our Mire (Versions of the Truth) Daina, kuri taip ir neišsirutuliavo į posmas - priedainis, nors link to atrodo artėjo. Temos vystymas visoje eigoje su keliais nukrypimais į šalį. Nelabai užvedanti muzika, bet autoterapijai reikia ir tokios. Our Mire stipriausia daina albume. Jos lengvai įsimenama melodija daug kartų kartojasi eigoje, o per vidurį įsiterpia energingesnis instrumentalas. Tokiai muzikai randu sau mielesnę alternatyvą Gazpacho kūryboje, nors be paaiškinimo ir toliau ją mėgstu, kaip Megellan, kaip Shadow Gallery ir Threshold
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. rugsėjo 10 d. 21:43:39
Šis albumas sunkokai prisijaukinamas kaip vienas kūnas, nes jame daug skirtingų dainų ir vienos ryškesnės ir geriau išvystytos, kitos kiek blankesnės. Vis tik šiam albumui dedu pliusą lyginant su Dissolution dėl stipresnių kompozicijų bendrai. Dissolution gal turėjo griežtesnių akcentų ir buvo vientisesnis, bet visos dainos tame albume jutosi neišpildytos deramai (išskyrus šedevrą White Mist). Na ir čia ta problema yra, tik menkiau pasireiškia. The Pineapple Thief savo žanre yra gan lėti ir atmosferiniai, todėl jiems derėtų vystyti ilgesnes kompozicijas. Dinamiškesnėms grupėms ilgos kompozicijos netinka, bet gaila, kad The Pineapple Thief su stambesne trukme vangiai eksperimentuoja. Stop Making Sense — būtų puikiai vystoma daina, jei nepasibaigtų 4 minutėje... Išmeskim Too Many Voices (filler'is, mano galva) ir išvystykim gerai prasidedančias ir nutrunkančias dainas kaip Stop Making Sense ar The Game. Geriausios albumo dainos, mano nenuostabai, yra tos, kurios ilgesnės: Versions of the Truth (puiki kulminacija), o dar geriau, Our Mire (labai gražių momentų turinti, puikiai struktūruot daina). Tačiau daugelis kitų dainų turi savo momentų, todėl vertinu albumą palankiai – 9-etu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. rugpjūčio 29 d. 23:12:24
Kas jau klausėsi albumo?
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.