The Quest
Yes

Nu bliamba... Kodėl Yes'ams taip sunku pagaminti kokybišką albumą. Aš įsivaizduoju dar nuoširdesnius už mane Yes fanus, kurie yra ant frustracijos ribos pastaruosius porą dešimtmečių, jei ne daugiau. The Ice Bridge, pasirodo, buvo klaidinantis signalas, kad galime tikėtis kvapą gniaužiančio, pagaliau inovatyvaus klasikinio progroko. Ir nors The Ice Bridge dar aš iš pradžių norėjau priimti skeptiškai, bet daina parašyta praktiškai nepriekaištingai, galinė daugiau nei dviejų minučių instrumentinė sekcija mano mėgstamiausias momentas albume. Bet po The Ice Bridge aš bandžiau gaudyti tuos mėsingus, instrumentiškai puikiai veikiančius momentus ir... nu sunkiai, albumą visiškai uždominavo pastelinių, blankių melodijų asorti. Dare to Know kai kurios melodinės vingrybės man visai įtiko, Leave Well Alone įžanga kabliavo, nors vėliau vėl visą veiksmą nustūmė barstymaisi tarp gerokai per švelnių skambesių. The Western Edge bendra atmosfera dar buvo šiek tiek ryškesnė, bet ties Future Memories galutinai praradau viltį kažką dar gauti iš šio albumo, nors kai kurias dainas teko prasukti tris kartus, jau desperatiškai ieškant, už ko čia užsikabint. Ties Mystery Tour jau nebebuvau tikras, ar klausau Yes, ar istorijos užmirštos softroko grupės.

Nors bendras estetinis įspūdis yra toks, kad albumas malonus, nušlifuotas, tačiau jame absoliučiai nėra mėsos. Gal situacija ne tokia bjauri kaip Heaven & Earth albume, nes aname jautėsi absoliutus idėjų trūkumas iš visų muzikantų perspektyvos. Čia dar šen bei ten kažkokia potencialo turinti užuomazga išlenda. Bet rašydamas 8-etą irgi jausiu nusikaltimą prieš kai kuriuos albumus, kurie gavo tą patį balą, nors yra gerokai įsimintinesni. Situacija verčia mane rašyti viso labo 7-etą su pliusu, ir tai yra tikrai žemas balas Yes standartams.