The Tipping Point
Tears for Fears

Turėjau didesnius lūkesčius iš Tears For Fears. Albumas atsilieka nuo įprasto šių legendų standarto tiek aranžavimo, tiek komponavimo standartais. Bet turbūt labiau kliuva aranžavimas – daugelis dainų turi ganėtinai vidutinio registro neįsimintiną gitaros liniją su labai atmosferiniu sintezatoriaus fonu. Pastarasis elementas būdingas Tears For Fears muzikai, tačiau šiame albume jis ypač skandina klausytojo nuotaiką. Iš įdomesnių momentų galbūt tik išskirčiau No Small Thing dainos antrojoje pusėje stiprėjantį aštresnį sintezatoriaus motyvą, kuris, kartu su visai įsimintinu gitaros motyvu, sugeba suformuoti įtaigią atmosferą. Visgi, skambesio prasme atskiros dainos iš debiutinio albumo (pavyzdžiui, Mad World arba Pale Shelter) turi daugiau mėsos negu kad visas šis albumas. 

Komponavimo aspektu nebūčiau toks griežtas TfF adresu: jie geba parašyti įstringančias, ryškias melodijas kaip titulinės dainos, taip pat Break The Man. My Demons irgi tarp ryškesnių pop dainų albume, kad ir turi biški įkyrią vokalo liniją posme. Bet vėlgi, nėra pastovumo: jei pirmoje albumo pusėje melodijomis nesiskundžiu, tai jau, pavyzdžiui, End of Night skamba palyginti antraeiliškai. Man taip pat nepatinka ramesnės dainos Rivers of Mercy bei Stay – joms trūksta akcentų, jos sparčiai nunyksta. Jei reikėtų pavyzdinės baladės, tai tuomet Please Be Happy būtų geresnis atstovas šiame albume – joje užtektinai dinamikos, orkestrinė aranžuotė prideda galios skambesiui. 

Albumui rašau dosnius 7 balus. Ieškantiems klasikinio Tears For Fears skambesio, siūlyčiau šį albumą visgi aplenkti – rasite tik pusžalę klasikinės grupės versiją.