The Vision, The Sword And The Pyre — Part I
Eloy

Eloy vis dar bando. Bet pirmi kūriniai man priminė šiųmetinius neįsimintinus Styx ar Deep Purple, o iš dalies ir Procol Harum bandymus. Melodijos sausos, stilius, atrodo, vis dar Eloy, bet neužkabina. Iš pavadinimų suprantu (lyrics'ų neieškojau), kad tai konceptualus albumas apie Šimtametį karą, apie Žaną D'Ark — tai mane pirmiausia sužavėjo daug labiau nei muzika. Bet palaipsniui aš pradėjau įsijausti į albumą, ties viduriu suradau daug man prilipusių dainų, ypač išsiskyrė pusiau sunki Vaucouleurs ir beveik folkrokiška, Jethro Tull ir Renaissance akcentų turinti Chinon. Bet po to naujojo nušvitimo, šios dainos man iškėlė naują kartelę ir antroji albumo pusė man buvo sudėtinga klausyti, neberadau panašių perliukų. Galų gale mane beveik pritrenkė finalas Why? — kažkas elementaraus, bet gražus kylantys motyvas turi emocinį poveikį, atrodytų, lyg ši daina būtų skirta Floyd'ų "The Wall" albumui. Nežinau, ar dar sugrįšiu prie šio albumo, nes bendroj "sąskaitoj" aš jį pasižymiu prie nelabai pavykusių muzikaliai (a la Styx / Deep Purple), bet turinčių kelis nušvitimo momentus (a la Procol Harum), kurie ateityje galėtų paskatinti patyrinėti šį albumą labiau.

Rašau 8 su pliusu ir laukiu antrosios dalies. Gal vėl išleis per mano gimimo dieną