"Per senas rokenrolui, bet dar jaunas, kad padžiautų ant vinies fleitą" - taip galima perfrazuoti Iano Anderseno 1975 -ų metų albumo pavadinimą. Ir ką mes čia girdime? "Kvailo, kaip aulas" tęsinį? Tada Andersonas norėjo pasišaipyti iš progroko grupių, madingai įnykusias kurti konceptualius albumus. Prisidengęs pseudovunderkindo Geraldo Bostock'o vardu sukūrė įmantrią filosofinę parodiją tėvų - vaikų antagonizmo klausimu ir netikėtai susilaukė didžiausio pripažinimo abipus Atlanto.
Dabar, po 40 metų, grįžta prie tos pačios idėjos: kas galėjo nutikti Geraldui Bostockui, kuo jis galėjo tapti. Ianas nori, kad TAAB - 2 atrodytų tikrai kaip epilogas savo pirmtakui, ir tam naudoja įžanginius fragmentus ir atpažįstamas tonacijas iš ano garsaus albumo. Tai tiek to bendrumo. Metų našta nepalaužė Paido Paiperio nors balsą sudarkė. Seniokiškai tevas aukštesniame registre jis kelia graudulį, tačiau vidutiniame ir žemame diapazone dar vis atpažįstamas. Muzikine prasme albumas labiau dera prie solinio Secret Language of Birds nei prie Thick as a Brick, nor bandyta septynioliką dainų apjungti į vieną, kaip minėtame albume. Kadangi esu Jethro Tull kaip ir die- hard fan, gal net sakyčiau apologetas, priimu šį naują darbą, ir tikuosi pamėgsiu nuoširdžiai, nes tikrai nieko jau iš Andersono nebesitikėjau, o šio mat kur užsimota! Dabar labai norėčiau įsigilinti į albumo tūrinį, nes lėkštų tekstų, o tuo labiau koncepcijos, Ianas nekūria.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2012 m. balandžio 27 d. 22:13:27
"Per senas rokenrolui, bet dar jaunas, kad padžiautų ant vinies fleitą" - taip galima perfrazuoti Iano Anderseno 1975 -ų metų albumo pavadinimą. Ir ką mes čia girdime? "Kvailo, kaip aulas" tęsinį? Tada Andersonas norėjo pasišaipyti iš progroko grupių, madingai įnykusias kurti konceptualius albumus. Prisidengęs pseudovunderkindo Geraldo Bostock'o vardu sukūrė įmantrią filosofinę parodiją tėvų - vaikų antagonizmo klausimu ir netikėtai susilaukė didžiausio pripažinimo abipus Atlanto.
Dabar, po 40 metų, grįžta prie tos pačios idėjos: kas galėjo nutikti Geraldui Bostockui, kuo jis galėjo tapti. Ianas nori, kad TAAB - 2 atrodytų tikrai kaip epilogas savo pirmtakui, ir tam naudoja įžanginius fragmentus ir atpažįstamas tonacijas iš ano garsaus albumo. Tai tiek to bendrumo. Metų našta nepalaužė Paido Paiperio nors balsą sudarkė. Seniokiškai tevas aukštesniame registre jis kelia graudulį, tačiau vidutiniame ir žemame diapazone dar vis atpažįstamas. Muzikine prasme albumas labiau dera prie solinio Secret Language of Birds nei prie Thick as a Brick, nor bandyta septynioliką dainų apjungti į vieną, kaip minėtame albume. Kadangi esu Jethro Tull kaip ir die- hard fan, gal net sakyčiau apologetas, priimu šį naują darbą, ir tikuosi pamėgsiu nuoširdžiai, nes tikrai nieko jau iš Andersono nebesitikėjau, o šio mat kur užsimota! Dabar labai norėčiau įsigilinti į albumo tūrinį, nes lėkštų tekstų, o tuo labiau koncepcijos, Ianas nekūria.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly