Thin Air
Peter Hammill

Sunkus, slegiantis, blyškus albumas. Aranžuotėje esama nemažai less is more požiūrio ir tai yra būtent toks 21-ojo amžiaus Hammill'is, kokį aš ir įsivaizdavau. Matyt, mano įsivaizdavimas buvo suformuotas to, ką esu girdėjęs iš vėlėliau einančių albumų Consequences, Other World, From The Trees, nes tuos albumus (ar bent jau jų atkarpas) buvau girdėjęs dar tada, kai šie albumai išėjo. Bet Thin Air yra blyškesnis ir melancholiškesnis negu turbūt bet kuris albumas jo diskografijoje. Dėl to man buvo sunku jo klausytis, jį suprasti ir absorbuoti į save. Maniau, kad man visiškai nepavyks su juo susidraugauti, bet dabar jo klausau jau 4-ąjį kartą ir jis man jau bando atsiskleisti ir aš jį pradedu suprasti. Gal perėjimas nuo ausinių prie geros audio sistemos padėjo, tokia erdvi muzika turi užpildyti kambario erdvę, o ne tik tavo ausis. 

Kaip ir galima suprasti iš mano pirmos pastraipos, šis albumas vystosi lėtai, muzika nors ir erdvi, tačiau garsų paletė rezervuota iki lengvo gitaros skambesio (dažnai su daug reverb'o), atmosferinio sintezatoriaus garso, sunkaus, bet neambicingo boso... tai ir suteikia blyškumo įspūdį šiam albumui, galbūt tas saikingumas instrumentuotėje bei dažnai lėtas dainų tempas ir trukdo man įsijausti į šį albumą, mano ausys negauna pakankamai įvairovės. Muzikaliai atrodo, kad įdomiausi momentai yra šaižokos gitaros prisodrintas Wrong Way Round instrumentalas ir The Mercy pirmoji dalis, kur daug skaidriau nuskamba gitara, pianinas ir paprastas sintezatoriaus motyvas. Jei reiktų išskirti mėgstamiausias dainas, tai būtent ir griebčiausi už The Mercy bei Wrong Way Round, galbūt dar pridedant Ghosts of Planes, kuri turi savyje skvarbios, vos ne industrinės tamsumos (kažko panašaus galima rasti ir vėlyvuosiuose King Crimson albumuose). Kitose dainose taip pat yra melodinių akcentų, kurie man patinka. Pavyzdžiui, Undone melodija paperkanti, tačiau vėlgi, labai konservatyvi garsų paletė neleidžia tai melodijai prasprogti ir galutinai nunešti mano galvos. Taip pat Diminished pagrindinis motyvas yra labai patrauklus, bet daina vis labiau važiuoja ir važiuoja į ambiento teritoriją, kas manęs šiuo atveju nenuperka, nors galbūt suprantu šį muzikinį sprendimą, jei jį bandau sieti su lyrika.

Lyriškai šis albumas, panašiai kaip Singularity, savotiškas – yra vyraujanti tema (išnykimas / išėjimas / pradingimas). Galbūt ši tema net labiau vyrauja šiame albume negu mirties ir laikinumo tema vyravo Singularity, tačiau šios dvi temos turi bendrų sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, tos pačios Undone ir Diminished būtų įsipaišiusios ir į Singularity albumą. Undone fokusuojasi į tai, ar kas nors (jei išvis) lieka po mūsų išėjimo, o Diminished – apie tai, kad kartais tenka išeiti be rezoliucijos, ne su visais atsisveikinus ar suvedus likusias sąskaitas. The Mercy yra klampi daina, kuri siunčia žinutę, kad negali sėdėti, kartais turi išeiti (net jei tai reiškia išėjimą iš šio pasaulio) tam, kad rastum prasmę, išganymą, kad tavo gyvenimas gautų kažkokią rezoliuciją (iš čia ir The Mercy). If We Must Part Like This yra arčiausiai to šiame albume, kad išėjimą nebūtina suprasti kaip mirtį. Šioje dainoje kalbama apie dviejų žmonių išsiskyrimą, kurio nuojauta jau tvyro ore dar jiems tebesant kartu. Your Face On The Street – apie lyrinio subjekto santykį su dingusia mergina, kurios nuotrauką su paieškos skelbimu vis sutinka gatvėje. 

Kai kurie kiti tekstai yra dideli galvosūkiai, kuriems suprasti reikia konteksto. Iš dainos Stumbled aš gaunu prieštaringas žinutes. Man šis tekstas atrodė labai paprastas, kalbantis apie žmogaus susigyvenimą su savo tamsiomis paslaptimis. Bet tada įlindau į Hammill'io blog'ą SofaSound ir apie šią dainą radau tokį paties PH aprašymą: „This song examines - not for the first time in my work - the extent to which we plan or control our unfolding lives, the extent to which those lives, once lived, might well be car or plane crashes from which we will be lucky to stumble.“ Galbūt paskutinėje dainos strofoje užčiuopiu, kad čia reflektuojama apie tai, kad susimąstome apie tai, kokie laimingi esame nepatekę į visokias avarijas. Bet likusi dainos dalis man brėžia prieštaras, kurių dar nesuvirškinu. Kitas galvosūkis buvo dainos Ghosts of Planes ir The Top Of The World Club – kas tas pasaulio viršūnės klubas, apie kurį šiose dviejose dainose kalbama. Ir šiuo atveju Hammill'io blog'as mane išgelbėjo ir pamalonino. Buvau prisigalvojęs visokių keistų versijų, bet pasirodo, šitas klubas yra alegorija į patį Hammillį ir Guy Evans, kurie 1976 m. spalį, po VdGG pasirodymo Niujorke (beje, paties pirmo koncerto Jungtinėse Valstijose), aplankė Pasaulio prekybos centro viršūnę (taigi, pasaulio viršūnę reikėjo suprasti pakankamai literaliai). Hammill'iui ir Evans'ui tada atrodė, kad jie yra situacijos valdytojai ir viskas jiems yra po kojomis, tačiau grupės išsiskyrimo šešėlis jau tvyrojo ore (kaip žinia, po poros mėnesių Bantonas ir Jacksonas paliko grupę). Mane šita Hammill'io refleksija apie tą laiką labai pamalonino.

Reziumė: albumas sunkus, tiek muzikaliai, tiek lyriškai. Gal net daugiau tuo aspektu, kad jis labiau slegiantis negu komplikuojantis. Pats iš savęs šis albumas yra solidus meno kūrinys, bet tai yra vienas iš tų albumų, kurio klausytis gali tik būdamas specifinėje nuotaikoje. Ir vis galvoji, kad šis albumas yra tobulintinas, jį turbūt buvo galima padaryti patrauklesnį masėms, bet taip pat nesi tikras, ar ta jo specifinė aura išliktų, jei kažkas būtų padaryta kitaip. Taigi, savotiškai įdomus, bet konfliktines mintis keliantis albumas. Kurį šiai dienai vertinu vidutinišku balu – 8 balais.