This Moment
Shakti

Peter Gabriel sugrįžimas su nauja studijine medžiaga po velniažin kiek metų pertraukos kiek nustelbė šį gigantišką sugrįžimą. Į 9-ąją dešimtmetį įžengęs John McLaughlin nusprendė, kad dar geba įsitaisyti į lotuso pozą ir pagroti indišką folklorą jazz fusion stiliumi, lygiai kaip tą darė su originalia Shakti 8-ojo dešimtmečio antroj pusėj bei po poros dešimtmečių su Remember Shakti. 

Labai seniai klausiau Shakti. Gal dar prieš keletą metų atsimenu, kad klausiausi nuostabios kompozicijos India, bet, pavyzdžiui, visą A Handful of Beauty arba debiutinį albumą Shakti klausiausi gal prieš 10 metų paskutinį kartą. Bet man net nereikia revizituoti tų albumų, kad galėčiau pasakyti, kad This Moment yra truputį kitoks, gal net reiktų sakyti „truputį netoks“ darbas. Ir tas mane truputį erzina. 

Visų pirma, šiame albume daug daugiau vokalizavimo ir daug daugiau perkusijos negu kad klasikiniuose Shakti darbuose. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl šį albumą esu linkęs vertinti rezervuotai – vokalo partijos kartais yra perteklinės ir pasidaro įkyrios, o perkusijos anšlagas sumenkina tai, kas muzikoje daroma (o gal verčiau galėtų būti padaryta) harmonijos pagrindu. Man šiame albume yra stebėtinai mažai McLaughlin'o gitaros. Ji čia daugiausiai elektrinė, bet kažkaip pasigendu ir nuostabios akustinės gitaros, kuri buvo vienas iš svarbiausių klasikinės Shakti akcentų. 

Visgi yra sveikintina naujovė – sintezatoriaus inkorporavimas į šią muziką. Lengvas, ramus, atmosferiškas sintezatorius nepakenkia jokio stiliaus muzikai, o jo buvimas Karuna ir Sono Mama kompozicijose jas gan praturtina. Šios kompozicijos, kartu su albumą startuojančia Shrini's Dream, yra mano mėgstamiausios albume. Karuna atsiveria su labai erdviu muzikiniu peizažu, kuris vystosi melodingai, perkusija šioje kompozicijoje ne tokia užgožianti. Sono Mama prasideda su vingriu sintetinio boso motyvu ir vystosi pagal užduotą toną – vingriai, džiaziškai, net vokalinės partijos atrodo labiausiai „trenktos“ visame albume. O Shrini's Dream yra tiesiog nuostabiausią melodiją turinti kompozicija – šiame instrumentale yra ir mane tenkinantis McLaughlino gitaros svoris, gitara gražiai vysto pagrindinį kompozicijos motyvą. Smuiko indėlis čia irgi svarbus.

Albumą bendrai esu linkęs vertinti 8-etu su pliusu. Nors tenka pripažinti, kad lūkesčiai buvo kiek aukštesni.