Tiamat‘ų albumas Widhoney galbūt vienas labiausiai priartėjęs prie termino muzikinė pasaka tiek muzikine tiek literatūrune prasme,koks kada nors buvo įrašytas šiuolaikinėje roko muzikoje. Tiamat savo karjerą pradėjo kaip ekstremalaus metalo grupė, kuriai nebuvo svetima progresyvus skambesys, o su Wildhoney, jie beveik visiškai išmetė iš savo formulės „extreme metal“ dalį. Wildhoney tikriausiai kaip niekas artimai giminingas Pink Floyd Wish You Where Here, tik kur kas siurrealistiškesnis.
„Kaleidoscope“ vaizdinga rami instrumentinė pjesė, įvedanti į tviskančią „Do You Dream of Me ?“. Tai labai neapčiuopiama daina: viena gitara groja beveik valso melodiją visą laiką, kai tuo metu kita gitara karts nuo karto įterpia epizodiškai akustinius liūdnus akordus. Vokalistas dainuoja švelniu besikartojančiu rimu, skambančiu it lopšinė. Daina baigiasi gitariniu solo, kuris tuo pačiu pradeda „Planets“, ilgą instrumentinę pjesę, skambančią kai New Age gerąja prasme.
Kita daina „A Pocket Size Sun“ yra 8 minučių šedevras. Instrumentinę pusę sudaro būgnas, bosinė gitara, dvi paprastos gitaros ir vokalas. Ir vėl gitaros atlieka nuolat atsikartojančią savo melodiją, ritminė sekcija tai užgriūna, tai atsitraukia, o lead gitara groja disonuojančius, bet visumoje mielus garsus, labiau primenančius varpelius, nei gitaros akordus. Vokalistą, dainuojantį ramiu balsu malonu klausyti, siurrealistinės eilės atitinka ir papildo muziką. Reikia įsiklausyti į žodžius, arba bent perskaityti, tikrai patiks.
„Whatever that Hurts“taip pat gana gera ir labai paslaptinga daina. Keliose dainose dar panaudotas growlas ir kietas death metal vokalas, tačiau bendrame muzikos ir viso albumo kontekste jis čia kaip svetimkūnis. Visumoje šį albumą galima klasifikuoti kaip psichodelinį roką.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
Segregacija kažkokia... )))))))))
Kadangi mes neturėtume žinot šios informacijos, tai gal geriau jam a.ž. rašyt negu pokalbių dėžutėje dėstyti problemas. Efektyviau tiesiog. Mes vis tiek nerelate'inam.
2010 m. lapkričio 17 d. 21:40:15
„Kaleidoscope“ vaizdinga rami instrumentinė pjesė, įvedanti į tviskančią „Do You Dream of Me ?“. Tai labai neapčiuopiama daina: viena gitara groja beveik valso melodiją visą laiką, kai tuo metu kita gitara karts nuo karto įterpia epizodiškai akustinius liūdnus akordus. Vokalistas dainuoja švelniu besikartojančiu rimu, skambančiu it lopšinė. Daina baigiasi gitariniu solo, kuris tuo pačiu pradeda „Planets“, ilgą instrumentinę pjesę, skambančią kai New Age gerąja prasme.
Kita daina „A Pocket Size Sun“ yra 8 minučių šedevras. Instrumentinę pusę sudaro būgnas, bosinė gitara, dvi paprastos gitaros ir vokalas. Ir vėl gitaros atlieka nuolat atsikartojančią savo melodiją, ritminė sekcija tai užgriūna, tai atsitraukia, o lead gitara groja disonuojančius, bet visumoje mielus garsus, labiau primenančius varpelius, nei gitaros akordus. Vokalistą, dainuojantį ramiu balsu malonu klausyti, siurrealistinės eilės atitinka ir papildo muziką. Reikia įsiklausyti į žodžius, arba bent perskaityti, tikrai patiks.
„Whatever that Hurts“taip pat gana gera ir labai paslaptinga daina. Keliose dainose dar panaudotas growlas ir kietas death metal vokalas, tačiau bendrame muzikos ir viso albumo kontekste jis čia kaip svetimkūnis. Visumoje šį albumą galima klasifikuoti kaip psichodelinį roką.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly