Train of Thought
Dream Theater

Jei čia DT dar nesubrendę, tai kada jie subręs? Su "madų besivaikančiu" The Astonishing skambesiu ir tematika? Tuo labiau, kai Six Degrees of Inner Turbulence nemažai klausytojų jau vadina "perbrendimu"...  

Ne Dream Theater'iškas - čia pliusas ar minusas. Man šitie "not-like something" komentarai visada skamba dviprasmiškai ir įtartinai. Jei iš techninės pusės jis puikus, kam rūpi, į ką jis panašus... Nors aišku, čia dar priklauso nuo to, kas kam skamba techniškai. Kai kas ir "The Astonishing" vadina technišku, bet aš nepernešu tos 4/4 muzikos, atseit, techniškos muzikos.

Ir man In The Name of God nepernelyg labai besiskiria nuo This Dying Soul, tik viena labiau Petrucci manieros (kaip Peruvian Skies ar The Spirit Carries On iš ankstesnių laikų arba kaip The Ministry of Lost Souls iš vėlesnių laikų, tai ir In The Name of God toks pat braižas), o kitas labiau Portnoy manieros (bet This Dying Soul gi ne naujiena, tam pačiam SDOIT buvo The Glass Prison, vėliau bus The Root of All Evil ir t.t. - kūrinys puikiai įsilieja į Portnoy'aus kompozicijų kolekciją).

Taip, šis albumas sunkus, palyginus su kitais DT albumais. Bet tai turbūt vienintelis dalykas, kuris jį atskiria nuo viso DT repertuaro. Iš tos pačios "techninės" pusės, ar tai kompozicijų pačios struktūros, ar dar kokios nors pusės aš nematau, kuo šis albumas kitoks nuo, tarkim, Six Degrees of Inner Turbulence.

Mano pozicija nuo DT atradimo 2013 metais nesiskiria — Train of Thought vis dar lieka mėgstamiausiu mano albumu (tiesa, dabar broliškai jau šalia įsiterpę Falling Into Infinity ir Six Degrees of Inner Turbulence), ta proga turiu ir jį CD formate ir karts nuo karto paklausau. Mano pačios pačiausios yra Honor Thy Father, As I Am, Stream of Consciousness ir dar galbūt This Dying Soul. Ir kaip ir anksčiau, su In The Name of God ir Vacant aš vis dar streikuoju - tai labai geros dainos, bet aš jų fiziškai negaliu klausyti, mano organizmas jų nereikalauja.

Ir šis albumas man galbūt ir yra pikas, nes Octavarium'as yra gan staigi nuokalnė. Ir vis dar išlieka stiprus 10-ukas.

Na aš šito albumo tikrai nedrįsčiau pavadinti DT karjeros viršūne, stipriausiu darbu ar dar kaip nors panašiai. Čia jie man dar rodosi ne iki galo susiformavę savo stilistikoje, dar nesubrendę, dar kažko ieškantys, kažką bandantys. Nesiginčysiu, iš techninės pusės priekabių galima rasti labai mažai, kaip atskiras albumas, pats toks vienas, jis tikrai labai puikus, bet, jis man labai ne Dream Theater'iškas. Žinoma, Stream of Consciousness instrumentalas ar In The Name Of God (dalinai) stilistika primena jų stilių, bet kokia As I Am ar This Dying Soul man kelia visokių svetimų asociacijų, kurių nenorėčiau savo galvoje regėti. Endless Sacrifice bei Honor Thy Father - kaip atskiri kūriniai man kelia didžiausią susižavėjimą šiame albume. Tačiau bendras mano vertinimas 8.

Patas geriausias Dream Theater albumas.

Gaila, kad daugiau tokių neįrašė. Man žiauriai patinka sunkioji Dream Theater pusė.

Sunkus skambesys, nerealus instrumentalas, puikūs muzikiniai motyvai - progresyvu, argi ne?

Tikrai taip. Man TOT sunkiausio skambesio albumas. Metalas progresyvus ir techniškas, o techiškumas išskirtinis DT bruožas.  Mėgiamiausia šio albumo daina Portnojaus Honor Thy Father, kurią narsčiau po segmentą iki filmų peržiūrų, kurių tekstų fragmentai skamba dainos pabaigoje. Dar tarp mėgiamiausių turiu albumą Awake. Tas iš viso man nurovė stogą, kai pirmą kartą išgirdau.

Kovo 2 rengiuosi pamatyti juos, tik prasti atsiliepimai Simens adresu kelia nuogastavimų.

Iškart patraukęs mane albumas. Manau, kad šiuo albumu Dream Theater pasiekė viršūnę, o Octavarium buvo skaudus smūgis man, Dream Theater gerbėjui. Nors Octavarium pilnai nesu perklausęs, todėl negaliu taip drastiškai kritikuoti. Nesu klausęs pilnai ir prieš Train of Thought ėjusių albumų, todėl negaliu pagrįstai taip liaupsinti jį, tačiau iš mano menkų žinių susidaro toks įspūdis. 

Profesionalu ir virtuoziška. Iš pradžių patraukianti daina man buvo As I Am, paprasčiausia, elementariausia. Po to labai įdomi pasirodė This Dying Soul. Dabar savo mėgstamiausia pavadinčiau Honor Thy Father - įdomus tekstas, neprastesnė (sudėtinga) struktūra, labai stiprus (įsimintinas) priedainis. Nors Endless Sacrifice tikrai savo instrumentalia puse yra stipri. Jau nekalbant apie instrumentalą Stream of Consciousness - labai pavykęs instrumentalas.  In The Name of God yra ilgiausias kūrinys, bet už jo dar neužsikabinau, o gal to padaryti ir nepavyks, tas pats su trumpąja Vacant.

Sunkus skambesys, nerealus instrumentalas, puikūs muzikiniai motyvai - progresyvu, argi ne? 10 balų.