ATGCLVLSSCAP
Ulver

Anksčiau šį Ulver albumą stengdavau apieiti, nes žinojau, kad tai gan eksperimentinis darbas ir ieškojau momento, kada jausiuos nusiteikięs postroko/krautroko/ambiento dozei. Vakar naktį atradau savyje norą perklausyti šitą albumą. Ir išties, kai prisėdi ir nusiteiki, albumas skamba tikrai stipriai. Nors panašu, kad šis albumas neįsiterps tarp mano mėgstamiausių albumų, bet mano skepticizmas buvo atpirktas šiame albume esančio materialo. Tiesa, ne viskas mane sužavėjo. Man nelimpa England's Hidden. Manau, kad tai nėra labai įtikinamas ambiento eksperimentas. Tie bažnytiniai varpai/varpeliai pradžioje nėra šviežia idėja, o po to vyraujanti atmosfera yra per šaiži, neįtraukia, labiau atmuša. Todėl šiam kūriniui daviau 7 balus (netgi svarsčiau apie 6, kas mano vertinimo sistemoje yra labai mažai, aš dosnus balams). Bet po to albumas įsivažiuoja ir vėlgi, nepaisant gan šaižoko The Spirits That Lend Strength Are Invisible kūrinėlio visa kita man albume pasirodė labai įdomu. Iškart mane sudomino ir stimuliavo tęsti perklausą po truputį neigiamos England's Hidden patirties kūrinys Glammer Hammer. Wiki sako, kad tai Messe I.X.-VI.X. albume esančio kūrinio Glamour Box improvizacinė interpretacija, bet Messe dar irgi nesu klausęs, tai bus įdomu palyginti. Glammer Hammer yra gitaromis praturtintas numeris, ypač aštri antra pusė, su ekspresyvia ritmika, mane papirko. Moody Stix toliau demonstruoja, kad albumas yra stipriai ritmiškas, turime daug perkusijos, kuri veda visą muziką. Cromagnosis vėlgi turi nemažai gitarų, gan krautrokiškas numeris su truputį statišku, bet per daug nebukinančiu rifu, kuris vystomas bene 6 minutes (dėl to truputį pradeda kristi įspūdis), bet po to prasprogsta vėlgi greitu, perkusija varomu motyvu, kuris pagyvina kūrinį. Om Hanumate Namah man ganėtinai panašus į Moody Stix, nors įsivažiuoja lėtokai, tačiau palaipsniui bosas ir gitaros vis lipa ir lipa į viršų, justi rytietiškos harmonijos, galiausiai patampa stipriu postroko/krautroko numeriu. Desert/Dawn yra mano mėgstamausia kompozicija albume – visiškas gėris kaip tas paprastas ritmo ir sintezų motyvas, vis vystomas pridedant akcentų iš visų pusių, virsta meditatyvia patirtimi. O finalas fantastiškas. D-Day Drone ir Gold Beach yra ambientinis momentas albume ir tai yra pavyzdinis ambientas, kitaip nei England's Hidden, tikrai nuvelka mintis kažkur į transcendentinius vandenis, nes galbūt aranžuotėje ir sintezatoriaus skambesyje yra kažkokio Brian Eno stiliaus akcentų. Nowhere (Sweet Sixteen) yra aštresnė ir rokiškesnė Nowhere/Catastrophe versija iš Perdition City. Nors mėgstu ir originalią versiją, bet šio albumo versijoje tikrai yra naujos gyvybės, netikėto aštrumo, ypač pabaigoje, todėl mielai klausyčiau ir šio albumo versijos. Ecclesiastes (A Vernal Catnap) yra dar vienas įdomus truputį ambientiškas numeris su Tomorrow Never Knows sample'ais. Nu ir Solaris neblogai uždaro visą albumą.

Nors albumas ilgas, trunka bene 80 minučių, tačiau jis visiškai nėra nuobodus, nes tokio eksperimentinio skambesio albumams patapti kažkokiu self-indulgent snoozefest yra rizika, bet nei aš, nei didžioji dauguma apžvalgininkų, kuriuos paskaičiau, šiame albume to nemato ir tai džiugu. Tiesa, šiam albumui rašysiu 9-etą dėl dviejų priežasčių. Viena: dėl England's Hidden; kita: Glammer Hammer ir Desert/Dawn man yra tokios aukštos klasės kūriniai, kad norėtųsi daugiau tokio ekspresyvaus rokiškumo kaip Glammer Hammer ar meditatyvaus eksperimento kaip Desert/Dawn. Taigi, 9-etas. Ir dar vienas pavyzdys, kad Ulver nuo to laiko, kai pabėgo nuo juodmetalio, praktiškai nesugeba išleisti silpno ar net vidutiniško albumo. Jie visi įdomūs vienokiu ar kitokiu požiūriu ir grupės stilistikos kaita nenuspėjama. Dėl to Ulver verti didelės pagarbos.