Under Wraps
Jethro Tull

Grįžtu po kelių mėnesių pertraukos su šiek tiek kritiškesniu žvilgsniu, kadangi kaip tik dabar įdėmiau nagrinėju vėlyvesnius Jethro Tull darbus. Šis albumas nėra geriausias nei objektyviai, nei subjektyviai, bet aš, be jau praeitame komentare minėtų labai specifinių produkcijos sprendimų, dar radau dvi priežastis, dėl ko aš taip mėgstu grįžti prie šio albumo: 1) garsų paletė yra nuostabiai plati – labiausiai stebina visokie sintezatoriaus efektai, bet gitaros sporadiniai pragrojimai vietomis yra nuostabūs (abiem šio žodžio prasmėm). Suprantama, kodėl Martin Barre jį yra pavadinę vienu geriausių JT albumų ir aš įsivaizduoju, kad šiame albume gitaristui turėtų būti visai fun groti. 2) neįprasti kompoziciniai sprendimai – nors dainos trumpos, tačiau muzikiniai perėjimų juos apstu, dažnai greitas dainų tempas leidžia supakuoti daugiau muzikinių įdomybių ir vingrybių. Jaučiasi kapota natūra, kuomet keliems taktams stoja nauja muzikinė tema ir ją pakeičia dar viena nauja (arba senoji) tema. Tokios fluidiškos dainų struktūros gali varginti, gali labai nesusigulėti klausytojo galvoje, skambėti kaip chaosas (dėl ko, pavyzdžiui, aš dažnai turiu problemą su Haken, Between The Buried And Me ir kitų modernesnių grupių muzika), bet kažkaip su visa ta garsų palete ir produkcija man susiguli į labai ausį traukiantį derinį. Andersono gebėjimas rašyti gražias melodijas irgi padeda.

Įdomu tai, kad dėl šitos įvairovės mano favoritai albume nuolatos keičiasi. Tiesa, Heat ir Apogee yra pastoviai mano mėgstamiausios dainos. Bet anksčiau šalia jų nominuodavau European Legacy, Saboteur, Tundra, galbūt dar Automotive Engineering. Dabar man Automotive Engineering iškyla dar stipriau, bet prie jos jungiasi Under Wraps #1, Later, That Same Evening ir tikrai gana neseniai pamėgta General Crossing. Heat daina labai žaisminga, greita boso linija ir gitaros atvirų akordų bombarda labai veikia, o sintezas nerodo labai daug fokusų, tiesiog pasiūlo labai solidžią atsvarą gitarai. Apogee yra labai ritmiška, bet minimalistinė daina – ji turi žavingai grasinančią atmosferą – šaižūs sporadiški sintezo ir gitaros potėpiai tą įtvirtina. Automotive Engineering turbūt ne vienintelė daina su labai minimalistišku tekstu, kur kraftwerk'iškas vienos frazės be didelės minties "Automotive science and engineering" kartojimas skamba bene lėkštai, bet įdomiai. Andersonas labai smaginasi šioje dainoje su visais vokalo žaismais, overdub'ais ir efektais. Sintezas irgi išdarinėja kosmosus. General Crossing savo natūra panaši į Apogee, gal tik kiek melodingesnė. O Under Wraps #1 yra pirmoji daina albume, kuri pribloškia visa ta garsų įvairove (kuri kitam gali pasirodyt bene kakofoniška), panaši tuo aspektu į Automotive Engineering. Later, That Same Evening lėta, lengva melodija yra atgaiva albume, nors antrojoje pusėje vėl atsiranda tam laikmečiui būdingo eksperimentavimo su vokalo efektais. 

Kaip minėjau, European Legacy, Saboteur ir Tundra labiau tapo antruoju ešelonu dainų, kurias vis dar mėgstu, bet nebe taip stipriai. European Legacy žaisminga, beveik tropical pop žanro melodija visuomet traukė mano ausį, labai puikus grojimas akustine gitara. Bet ritmiškai ji gan statiška. Saboteur nors irgi turi visokių įdomių fokusų aranžuotėje, bet gal kiek per daug remiasi į tą ašinį trijų akordų gitaros rifą. Tundra viena labiausiai sintezatoriaus dominuojamų dainų albume, bet irgi remiamasi į vieną muzikinį motyvą, nors ir yra harmoninių kitimų (tai moduliuojama aukštyn, tai po to vėl žemyn). Prie to antrojo ešelono dar pridėčiau Radio Free Moscow, į kurią anksčiau pernelyg nekreipiau dėmesio, bet jo lengvas ritminis motyvas man pastaraisiais laikais pradėjo kabinti. Panašiai prisijaukinau ir Astronomy blip-blip-blip Yello stiliaus garsą.  

Silpniausiomis dainomis man išlieka Lap of Luxury (aš manau, kad ta daina blogai nuteikia klausytoją albumui, nes ji gan blanki ir prognozuoja neįdomų 80-ųjų produkcijos sugadintą albumą, nors jau Under Wraps #1 patvirtina priešingai). Nobody's Car irgi man niekada neatrodė labai įsimintina, nors harmonijoje yra mano ausiai patrauklaus disonanso. Under Wraps #2 viena populiaresnių dainų albume, bet man ji labai primityvi, jos akustinė natūra kiek iškrenta iš albumo. Paparazzi irgi gan simplistiška, nepatraukli daina.

Turbūt įprastom sąlygom, suvidurkinęs įspūdžius iš visų dainų, rašyčiau šiam albumui 8 balus, bet kaip minėjau, man labai apeliuoja visa garsinė, kompozicinė ir produkcijos įvairovė albume. Ir nuoširdžiai manau, kad prie tokio albumo sukūrimo reikia ne mažiau virtuoziško touch'o kaip ir prie kokio sofistikuoto progroko kanonus atitinkančio albumo. Todėl albumą vertinsiu 9-etu su minusu. Ir taip, tai reiškia, kad aš kontroversiškai šį albumą vertinu geriau negu Grammy laimėjusį Crest of a Knave. Taip jau gavosi, kad aš nemoku nekęsti šio albumo, kas yra bene būtina sąlyga tikram Jethro Tull fanui. 

Galvoju, visai ironiška, kad universaliai nekenčiamiausias Jethro Tull albumas yra tas, prie kurio esu linkęs vis grįžti ir grįžti. Bet tada suvokiau, kad aš NIEKADA gyvenime neturėjau problemų su būgnų mašinos skambesiu (ypač roko muzikos kontekste), o tai, kartu su plona albumo produkcija, yra pagrindinės tos neapykantos priežastys. Gal ta pločio stokojanti, į audio spektro vidurį suspausta produkcija ir gali kartais grot per nervus, bet visi tie instrumentuotės ir produkcijos pasirinkimai man atrodo sąmoningi ir netgi derantys su albume vyraujančia persekiojimo / šnipinėjimo tematika. Albumas yra garsiškai (sonically) įdomus ir man savotiškai patinka.

Niekad šio albumo neįvertinau kritiškiau ir sunku pasakyti, kur jis atsirastų mano asmeninėje Jethro Tull albumų rikiuotėje, bet turiu nuojautą, kad rasčiau diskografijoje man mažiau patinkančių JT darbų ir nepulčiau jo dėti į patį dugną, ką daro dauguma JT fanų.