Volcano
Jungle

Fizikoj du dydžiai paprastai neturi nieko bendro, jei jie veikia statmenomis kryptimis (pvz, jei kūną veiks jėga iš viršaus, atlikti darbą ir pastumti kūną į dešinę tai nepadės). Šitą analogiją iš savo profesinio lauko naudoju ne veltui. Jau kurį laiką Jungle muzikoje, bet ypač šiame albume girdžiu du statmenus muzikos stilius: loungy electroniką ir fanką. Pirmoji stengiasi išplauti garsą, pavaizduoti gan pastelišką, neerzinantį ausies garsavaizdį. O antrasis kaip tik – daugiau boso, daugiau statikos, visą garsavaizdį kapojam į gabalus apylygėmis dalimis. Na ir jei iš jų debiutinio albumo atsimenu gerųjų pavyzdžių, kur jei vienas iš šių dėmenų truputį nustumiamas į šalį, jis tampa komplementuojančiu antrajam ir daina įgyja gerą komercinį įvaizdį ir skamba gerai (Time mano mėgstamiausias pavyzdys, kur fankas nurungia elektronikos dėmenį ir daina sėkmingai dėl to važiuoja). Bet Moving In Stereo albume labai gerai pajaučiau, kaip šie du stiliai pjaunasi be bendro kompromiso, nors viena kita atskira daina man ten dar patiko. Volcano iš manęs emociškai išspaudė nulį... tik mintį, kiek neteisingai, mano nuomone, šios dvi stilistikos yra derinamos jų muzikoje. 

Niekas neįsiminė, deja. Tai yra toks albumas, kurio egzistencija tavęs kaip klausytojo niekaip nejaudina. Todėl ir balas bus toks atitinkamas: 5-etas.