Albumas tikrai geresnis už Infinite. Po ano albumo buvau bepalaidojąs savo mintyse Deep Purple. Bet šiame albume yra gerų ženklų. Tiesa, 2/3 albumo vis dar yra blankuma. Pradėjau galvoti, kas čia gali būti kaltas dėl to. Pirma mintis: ritminė sekcija. Ian Paice jaunystėje buvo labai greitas būgnininkas, jo darbas Burn albume man vis dar yra fantastikos žanras. Čia (ir keliuose ankstesniuose albumuose) jis groja labai jau standartines vidutinio tempo partijas. Bet nepaisant Ian Paice būgnavimo, šiame albume buvo momentų, kurie patiko. Gerai, kitas dalykas, kuris privertė susimąstyti: Ian Gillan balsas nebe tas pats. Aišku, nėr ko norėt, bet vokalai tai gan plokščias albumas, su vokalais nieko įdomaus nevyksta. Vėlgi, tai nebūdinga nei Gillan'ui, nei DP apskritai, jei imsime 8-ąjį, 9-ąjį dešimtmečius. Liko kaltę suversti ant Airey ir Morse. Gerai, rifai yra visai neblogi albume, bet jie nei tempo, nei metro prasme nėra kažkas wow. Ir tai blogai. O ypač įdomų dalyką pastebėjau su Don Airey vaidmeniu šitam albume: kur klavišai duoda vaizdų, ten man patinka. Kur Don Airey groja maždaug viename lygmenyje su Morse, ten nėra labai įdomu. Priėjau išvados, kad galbūt kalta visa grupė, kiekvienam paskirstant kaltę lygiom dalimis, nes instrumentalui, jei dar Ian Paice sukoncentruotų visą savo patirtį ir energiją, nėra labai ką ir priekaištauti, bet komponavimui, tų instrumentinių idėjų sutvėrimui į vieną kūrinį, tikrai galima prieštarauti, nes, atrodo, trūksta sinergijos ir laisvumo, grupė išsivedė kažkokią formulę, kad 2/3 dainų turi būti vidutinio tempo posmas-priedainis sunkaus roko numeriai, kur klavišai ir gitara yra viename lygyje. Taip ir gęsta susižavėjimas albumu.
Išsiliejau apie tai, kas blogai šiame albume. Dabar apie gerai. Drop The Weapon man buvo pirmas signalas, jog iš šito albumo galima tikėtis kažko daugiau negu pateikė Infinite. Nors daina struktūriškai patenka į tą 2/3 masę, bet Don Airey vargonai visai ryškūs ir priedainis vokaliai labai gerai suveikia. Turbūt įsimintiniausias albumo gabalas, nors ir ne geriausias. Pirma tikrai patikusi daina yra ta, kuri, kaip nekeista, prasideda epiškais Don Airey vargonais. Step By Step. Tai yra gerai parašyta daina, joje yra dinamikos, kurios aš pasigendu visame albume. Posmas skamba griežtai, bet nuotaika tiesiog spinduliuojama ryškiai, o pragrojimuose tarp posmų Morse arba Airey vis surezga kažką įdomaus ir tai puikiai jungia struktūrines dainos dalis. Reiktų paminėti, jog su What You Want bandyta įvesti šiek tiek rokenrolo į albumą. Nors man tokie bandymai retai prilimpa, bet vis tiek tai įdomiau nei vidutinio tempo masė. Ir po to pasirodė gerumos prieš albumo galą. Remission Possible įžanga man šoką įvarė, pasijutau kaip klausydamas Fates Warning - Pieces of Me įžangos. Labai galingai ir sunkiai, va tokio inovatyvaus Deep Purple skambesio aš ieškau šiais laikais. Gaila, kad tai tik 2 minučių nesiekiantis instrumentalas, nes čia bene vienintelė vieta albume, kur visa grupė duoda fejerverkų, įskaitant Ian Paice. Ir kaip puikiai per ambientinę dalį Remission Possible įplaukia į Man Alive. Man Alive yra geriausia daina albume, ji yra labiausiai ir gudriausiai išbaigta daina, natūraliai patampanti albumo ašimi. Vėlgi, space'iški momentai, pereinantys į sunkius, vargonų kupinus rifus. Gillan'o vokalai dainoje tikrai geri. Viskas toje dainoje veikia ne prasčiau nei Perfect Strangers laikais. Duokit man 12 tokių dainų kaip Man Alive ir turėsim klasikinius Deep Purple iš 70-ųjų. Na ir po nelabai įspūdingo debiutinio albumo And The Address instrumentalo perdirbino, bonusinė daina Dancing In My Sleep irgi įsimintinesnė nei albumo masė. Yra žiupsnelis kažkokio funky, bet yra boso linijoj kažko tokio John Paul Jones'iško... Atrodo, lyg Dancing In My Sleep yra kažkas, ką rasčiau Led Zeppelin atsargose, išleistą Coda albume, arba dar geriau, įkomponuota kažkur In Through The Out Door albume. Apskritai, Roger Glover boso linijos yra vienintelis dalykas albume, kuriam neturiu priekaištų. Jos riebios, jos gerai skamba, deja, ne visada išgelbėja dainas.
Albumui rašau 8 balus. Padaryta pažanga nuo Infinite, bet aš tikiuos, kad grupė ateityje išspaus dar kažką geresnio. Smagu vis tik matyti, jog net iš pagyvenusių veteranų sudarytos grupės stengiasi savo gerbėjams pateikti kokybišką medžiagą, padaryti taip, kaip geriausiai moka
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 215
Iš viso užsiregistravę: 73324
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 188206
2020 m. gruodžio 11 d. 20:57:27
Albumas tikrai geresnis už Infinite. Po ano albumo buvau bepalaidojąs savo mintyse Deep Purple. Bet šiame albume yra gerų ženklų. Tiesa, 2/3 albumo vis dar yra blankuma. Pradėjau galvoti, kas čia gali būti kaltas dėl to. Pirma mintis: ritminė sekcija. Ian Paice jaunystėje buvo labai greitas būgnininkas, jo darbas Burn albume man vis dar yra fantastikos žanras. Čia (ir keliuose ankstesniuose albumuose) jis groja labai jau standartines vidutinio tempo partijas. Bet nepaisant Ian Paice būgnavimo, šiame albume buvo momentų, kurie patiko. Gerai, kitas dalykas, kuris privertė susimąstyti: Ian Gillan balsas nebe tas pats. Aišku, nėr ko norėt, bet vokalai tai gan plokščias albumas, su vokalais nieko įdomaus nevyksta. Vėlgi, tai nebūdinga nei Gillan'ui, nei DP apskritai, jei imsime 8-ąjį, 9-ąjį dešimtmečius. Liko kaltę suversti ant Airey ir Morse. Gerai, rifai yra visai neblogi albume, bet jie nei tempo, nei metro prasme nėra kažkas wow. Ir tai blogai. O ypač įdomų dalyką pastebėjau su Don Airey vaidmeniu šitam albume: kur klavišai duoda vaizdų, ten man patinka. Kur Don Airey groja maždaug viename lygmenyje su Morse, ten nėra labai įdomu. Priėjau išvados, kad galbūt kalta visa grupė, kiekvienam paskirstant kaltę lygiom dalimis, nes instrumentalui, jei dar Ian Paice sukoncentruotų visą savo patirtį ir energiją, nėra labai ką ir priekaištauti, bet komponavimui, tų instrumentinių idėjų sutvėrimui į vieną kūrinį, tikrai galima prieštarauti, nes, atrodo, trūksta sinergijos ir laisvumo, grupė išsivedė kažkokią formulę, kad 2/3 dainų turi būti vidutinio tempo posmas-priedainis sunkaus roko numeriai, kur klavišai ir gitara yra viename lygyje. Taip ir gęsta susižavėjimas albumu.
Išsiliejau apie tai, kas blogai šiame albume. Dabar apie gerai. Drop The Weapon man buvo pirmas signalas, jog iš šito albumo galima tikėtis kažko daugiau negu pateikė Infinite. Nors daina struktūriškai patenka į tą 2/3 masę, bet Don Airey vargonai visai ryškūs ir priedainis vokaliai labai gerai suveikia. Turbūt įsimintiniausias albumo gabalas, nors ir ne geriausias. Pirma tikrai patikusi daina yra ta, kuri, kaip nekeista, prasideda epiškais Don Airey vargonais. Step By Step. Tai yra gerai parašyta daina, joje yra dinamikos, kurios aš pasigendu visame albume. Posmas skamba griežtai, bet nuotaika tiesiog spinduliuojama ryškiai, o pragrojimuose tarp posmų Morse arba Airey vis surezga kažką įdomaus ir tai puikiai jungia struktūrines dainos dalis. Reiktų paminėti, jog su What You Want bandyta įvesti šiek tiek rokenrolo į albumą. Nors man tokie bandymai retai prilimpa, bet vis tiek tai įdomiau nei vidutinio tempo masė. Ir po to pasirodė gerumos prieš albumo galą. Remission Possible įžanga man šoką įvarė, pasijutau kaip klausydamas Fates Warning - Pieces of Me įžangos. Labai galingai ir sunkiai, va tokio inovatyvaus Deep Purple skambesio aš ieškau šiais laikais. Gaila, kad tai tik 2 minučių nesiekiantis instrumentalas, nes čia bene vienintelė vieta albume, kur visa grupė duoda fejerverkų, įskaitant Ian Paice. Ir kaip puikiai per ambientinę dalį Remission Possible įplaukia į Man Alive. Man Alive yra geriausia daina albume, ji yra labiausiai ir gudriausiai išbaigta daina, natūraliai patampanti albumo ašimi. Vėlgi, space'iški momentai, pereinantys į sunkius, vargonų kupinus rifus. Gillan'o vokalai dainoje tikrai geri. Viskas toje dainoje veikia ne prasčiau nei Perfect Strangers laikais. Duokit man 12 tokių dainų kaip Man Alive ir turėsim klasikinius Deep Purple iš 70-ųjų. Na ir po nelabai įspūdingo debiutinio albumo And The Address instrumentalo perdirbino, bonusinė daina Dancing In My Sleep irgi įsimintinesnė nei albumo masė. Yra žiupsnelis kažkokio funky, bet yra boso linijoj kažko tokio John Paul Jones'iško... Atrodo, lyg Dancing In My Sleep yra kažkas, ką rasčiau Led Zeppelin atsargose, išleistą Coda albume, arba dar geriau, įkomponuota kažkur In Through The Out Door albume. Apskritai, Roger Glover boso linijos yra vienintelis dalykas albume, kuriam neturiu priekaištų. Jos riebios, jos gerai skamba, deja, ne visada išgelbėja dainas.
Albumui rašau 8 balus. Padaryta pažanga nuo Infinite, bet aš tikiuos, kad grupė ateityje išspaus dar kažką geresnio. Smagu vis tik matyti, jog net iš pagyvenusių veteranų sudarytos grupės stengiasi savo gerbėjams pateikti kokybišką medžiagą, padaryti taip, kaip geriausiai moka
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas