Naujienos
|
Dienoraščiai
|
Stiliai
|
Grojaraščiai
Diskusijų temos
|
Kūryba
|
Vartotojai
|
Komentarai
|
Dainų tekstai
|
Gairės
|
|
|
|
Stilius: Roko muzika
Išleidimo data: 1980 m.
|
|
Komentarai (2)
Susijusi muzika: pasirinkti
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:
Susijusi muzika: pasirinkti
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2024 m. vasario 25 d. 20:29:23
Mėgstu šį Yes albumą, kad ir be Andersono vokalo. Jis vis tiek arčiau klasikinio Yes skambesio, nei 90125. Machine Messiah, kiek pamenu, sukosi ties dešimtuko riba (mano, žinoma).
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2024 m. vasario 25 d. 20:28:12
Dramos neklausiau nuo 2017-ųjų, kai formavau savo Yes dainų ir albumų topus. Tuomet Drama vertinau vidutiniškai. Pirmą kartą šio albumo paklausiau vakar. Tai dabar jau suku kokį penktą kartą, nustebino mane tai, koks šis albumas patrauklus ausiai ir kiek daug kadaise praleidau. Iš ankstesnių perklausų ryškiau įstrigo tik vingrus ir ritmiškas opusas Into The Lens, ištrauktas iš The Buggles archyvo ir adaptuotas Yes stiliui. Taip pat didysis progrokiškas opusas Machine Messiah. Bet kitos dainos ryškesnio pėdsako manyje nepaliko. Dabar man patinka visos dainos, pražioplinau, kaip vežančiai ir gerai skamba Does It Really Happen? Dabar ypač pasinešiau ant Run Through The Light. Subtili, melodinga, 80-aisiais alsuojanti daina. Labai skoningas Howe gitaravimas ir džiaugiuosi, kad Squire atidavė bosisto rolę Hornui. Hornas labai komfortabiliai jaučiasi grodamas befrečiu bosu ir jis šioje dainoje skamba žavingai. Trumpasis intarpas White Car, kad ir praktiškai The Buggles daina, irgi suintriguoja. Man tik keistuoju būdu progresyviausia daina albume, Tempus Fugit, lieka šiek tiek enigma. Kad ir skamba labiausiai kaip klasikiniai Yes, man ta daina dinamiškai kiek per intensyvi ir galbūt ne visai tinka šiam albumui.
Į ką dar atkreipiau dėmesį, tai į Alan White ir Geoff Downes rolę šiame albume. Man tikrai nuoširdžiai norisi sakyti, kad aš čia girdžiu inovatyviausią White'o būgnavimą visoje Yes diskografijoje. Jis labai dažnai naudoja daug snare'o ir jo būgnavimas skamba labai rokiškai ir stipriai, tačiau šiame albume ritminės linijos daug vingresnės nei esu įpratęs girdėti iš jo. Into The Lens turbūt geriausias to pavyzdys, nes tai savo struktūra yra labiausiai iššūkingas ritmo sekcijai kūrinys albume. O Geoff Downes visada randa kokį paprastą, bet nuostabiai toj vietoj tinkantį klavišų fill'ą ir jo partijos nuostabiai apvienija kitų instrumentų kuriamą bazę į puikų kūrinį. Nors nereikia nuvertinti puikiai skambančios Howe gitaros, kaip visada stipraus Squire boso, o ir Hornas kompoziciškai daug prisidėjo prie albumo, be to, jis vokaliai skamba tikrai panašiai kaip Andersonas ir gerai jį pakeičia šiose pareigose.
Neseniai internetuose buvau įsivėlęs į diskusiją dėl 90125 įtakos popkultūrai ir kokybinio palyginimo su Drama. Jau tada gyniau Drama, bet dabar galiu drąsiai sakyti, kad kai egzistuoja Drama, 90125 mano gyvenime gali ir nebūti (nepaisant to, kad tą albumą pažįstu nuo daug seniau ir turiu jo CD). Drama pasiūlo daug platesnę, elegantiškesnę, dvidimensinę, progo ir pop muzikos erdvę, o 90125 yra gan gerai suprodiusuotas albumas, tačiau yra daug viendimensiškesnis pop kryptimi, prarandant progo dėmenį. O išsigryninant pop muzikoje sunku konkuruoti su visa galybe kitų pop muzikos grandų. Todėl man 90125 neišryškėja kaip svarbus pop albumas toje eroje, tačiau Drama man išryškėja kaip svarbus pereinamasis prog-pop albumas, galintis stoti į gretą su, pavyzdžiui, Supertrampų Breakfast In America, Genesis Duke arba Abacab, Gentle Giant'ų Civilian ar Rush'ų Signals ar Grace Under Pressure.
Jei anksčiau Drama būčiau vertinęs stipriu 8-etu, dabar turbūt linkčiau į prie ribinio 10-uko. Gal tai ne klasikinis Yes albumas, bet pakankamai spalvingas ir inovatyvus, kad galėtų būti lyginamas su jais, o gal net ir statomas šalia jų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas