echolyn
echolyn

Nors šitas albumas nėra pirmas daiktas, ko griebiuosi norėdamas susileisti echolyn dozę (renkuosi verčiau Suffocating The Bloom ar As The World ar mei ar The End Is Beautiful), bet tikrai negaliu paneigti, jog šitas albumas yra velniškai stiprus modernaus progroko darbas. Galbūt šiame albume yra daugiau riebios elektrinės gitaros, galbūt daugiau akustinių melodingų motyvų, tokio pastorališkumo, dėl kurio man kartais ir Genesis netinka pagal nuotaiką, bet kompoziciniu požiūriu praktiškai visos kompozicijos yra meistriškos. Na galbūt Some Memorial nenuskamba man įdomiai, kiek išsisemia dėl savo ilgos trukmės, When Sunday Spills irgi kažkaip kontekste pranyksta. Bet Speaking In Lampblack, pavyzdžiui, kupinas nuostabių melodijų ir ypač pasidaro įdomus antroje pusėje. Past Gravity dar iš melodingesnių gerų gabalų, ir net trumpoji Headright lengva, bet maloniai vežanti. Locust to Bethlehem labai netikėtas lėtas bliuzovas numeris, kuris taip pat įsipaišo tarp mano favoritų albume. The Cardinal And I žaismingos klavišų partijos ir kompleksiškos ritminės sekcijos labai primena senesnius echolyn darbus (skamba kaip sintezė tarp As The World ir The End Is Beautiful). Bet turbūt mėgstamiausia yra ilgoji Island vien dėl tos masės puikių motyvų, kurie smagiai dera tarpusavyje į vientisą kompoziciją. echolyn yra visiškai meistrai ilgų kompozicijų komponavime, jie yra parašę vienas mano mėgstamiausių ilgų dainų moderniajame progroke (A Suite For The Everyman, mei) ir kartais net norėtųsi, kad jie tuo užsiimtų dažniau, nes, pavyzdžiui, I Heard You Listening albume panašių dalykų nelabai yra. Gal bus naujajame albume, kuris, sklinda gandai, turėtų pasirodyti šiemet. 

Aš manau, kad išdrįsiu šiam albumui parašyti 10 balų. Tiesa, su minusiuku, nes reikia daug energijos įdėti tam, kad suvirškinti tokį masyvų albumą, bet kai jau suvirškini, tai labai daug priežasčių likti nusivylusiam nebelieka.