Starless
And darkness waning slowly
A cold enigma
Would move me forward
O hapless life
Now I pledge to you
All secrets revealed now
In paragraphs
Trust me
Over time you will heal
Spit on or tend to my grave
A man saved from a damnation's winter
And the corpse of your father was entombed
He is my haunting phantasma and my plague
Conjured up persecution of my virtue
My internal collapse and spiritual leprosy
A lord juggernaut
Like the bearer of death
Waiting
Dеcrepit strategies sеt
Contaminating
Eating bits of my wretched throne
Forevermore
I found no traction in this haze
Defiled, I'd long for sleep
A tainted sanctuary
How could I justify my reasoning?
A grave mistake
I sunk in cold back light
He was of inferior class
A servant to me
The irony in this perverted odyssey
If our father's word is true, we are bastards too
It's a riddle?
No
Or a caper?
No
A mockery?
No
A deception!
No
And my sickly daughter looking on bewildered
A jewel in our hierarchy
My exalted successor
Rise
In my life
I've asked of you
Take care of your kin, child
Over time you will kneel
Rid your throes from this coronation in reverence
Uprooted you are
And in the summary coming
The proverbial sanctum of mine is up for debate
The execution of will
The crowning of an heiress
You are tethered to command
A requiem devised and signed by hand
Nors net nelabai išeina šitų paragrafų traktuoti kaip atskirų dainų (jie vis tiek geriausiai klausosi visi kartu), bet jau pradedu nusistovėti, kad man 5-asis paragrafas visgi labiausiai krenta į ausį. Ir netgi beveik galiu paaiškinti, kodėl. Tai dėl to, jog net jei visas albumas man reminiscuoja Heritage aurą, bet šis kūrinys labiausiai. Sinkopuotas nelygiametriškumas, krūva akustinės gitaros ir švelnūs elektrinės gitaros pragrojimai, ir kai kur rytietiškas harmonijas primenantys trumpi instrumentiniai segmentai (ypač iš klavišų ir styginių perspektyvos) visiškai koreliuoja su Heritage albumo stilistika. Tiesa, čia esama ekstra garnyrų. Turbūt esmingiausias – absoliučiai stogą išnešantys death'iški growl'ų ir gitaros sprogimai, kurie, kadangi yra kontrastas su bendra dainos atmosfera, nuskamba net dar agresyviau negu GHOST OF PERDITION!!!! ar kitas koks nors žymus Akerfeldto klyksmas iš jo klasikinės growlų eros. Akerfeldto growl'ai nė kiek nepraradę galios po tiek metų pertraukos. Ir dar vienas garnyras: elektrinės gitaros užbliovimas ties maždaug 4:22 – čia jau nebe Heritage, čia jau visiškas kito mano labai mylimo albumo – Watershed – momentas. Gitaros šiame albume absoliučiai siautėja ir čia yra tik vienas iš pavyzdžių.
Kontrastas, bet gal ne toks baisus kaip gali pasirodyti. Aš irgi po savo stogu randu kai kurioms LT pop žvaigždėms vietos. Pvz, turbūt visi čia žino, kad aš esu visai nemenkas Aistės Pilvelytės mėgėjas.
Mano smegenys neregistruoja kai pamatau tokį vaizdą kaip "DjVaids mėgsta Pink Floyd dainą Time", o po apačia "DjVaids mėgsta YVA dainą Vasaros mergaitės" Bet imu pratintis jau.
Parašiau. Prašau, pakvieskit kas nors Pazistu_Mykola pasigrožėt tuo dienoraščiu... bus kaip laiko mašina 10 metų atgal, kai aš bombinau music'ą exceliniais grafikais ir Pazistu_Mykola tik ateidavo pasijuokt iš mano polinkio viskas "užstatistikinti"
Apskritai, senesniais laikais beveik visi kūrėjai pradėdavo su intencija tiesiog dalintis, be jokių monetizacijų. Tik vėliau už tai gavo atlygį. Dabar, deja, viskas korporatyvizuota (jei yra toks žodis), ir sunku pradėti be gero plano nuo pradžių.
Na, skaitoma medija visai kitą auditoriją turi, bet ir palyginti gerokai mažesnė. Tokia jau tinklaraštininkų dalia. Na bet galiausiai, svarbiausia, kad veikla patiktų ir duotų kažko gero bent keliems žmonėms. Ko daugiau ir reikia.
Nebent tai darai kaip saviraiškos būdą neturėdamas noro gauti jokios grąžos. Bet man blog'o formatas mielesnis, aš kai noriu rašau tekstus savo tinkluose ir viskas. Skaitoma medija man visuomet bus pirmiau žiūrimos medijos.
Nu gerai, labiau reiktų kalbėti apie tinklalaidžių kūrimo / žiūrėjimo santykį. Dabar kūrėjų kaip prikakota, o žiūrinčiųjų nors auga, bet kiek vienam kūrėjui tenka žiūrėtojų? Dėl to ta niša man atrodo visai neperspektyvi.
2024 m. lapkričio 26 d. 22:22:38
Nors net nelabai išeina šitų paragrafų traktuoti kaip atskirų dainų (jie vis tiek geriausiai klausosi visi kartu), bet jau pradedu nusistovėti, kad man 5-asis paragrafas visgi labiausiai krenta į ausį. Ir netgi beveik galiu paaiškinti, kodėl. Tai dėl to, jog net jei visas albumas man reminiscuoja Heritage aurą, bet šis kūrinys labiausiai. Sinkopuotas nelygiametriškumas, krūva akustinės gitaros ir švelnūs elektrinės gitaros pragrojimai, ir kai kur rytietiškas harmonijas primenantys trumpi instrumentiniai segmentai (ypač iš klavišų ir styginių perspektyvos) visiškai koreliuoja su Heritage albumo stilistika. Tiesa, čia esama ekstra garnyrų. Turbūt esmingiausias – absoliučiai stogą išnešantys death'iški growl'ų ir gitaros sprogimai, kurie, kadangi yra kontrastas su bendra dainos atmosfera, nuskamba net dar agresyviau negu GHOST OF PERDITION!!!! ar kitas koks nors žymus Akerfeldto klyksmas iš jo klasikinės growlų eros. Akerfeldto growl'ai nė kiek nepraradę galios po tiek metų pertraukos. Ir dar vienas garnyras: elektrinės gitaros užbliovimas ties maždaug 4:22 – čia jau nebe Heritage, čia jau visiškas kito mano labai mylimo albumo – Watershed – momentas. Gitaros šiame albume absoliučiai siautėja ir čia yra tik vienas iš pavyzdžių.
10 su pliusu, kitaip negaliu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas