Jaunystė prabėgo, laukai nurudavo
Pravirko kaštonas pažvelgęs žemyn
Palinko prie kelio į rudenį savo
Ir nieko nesakęs nuėjo tolyn

O, tik tolyn
O, tik tolyn
Svajonės baltos
Žibuoklės mažos
O, tik tolyn

Ėjo, keliavo, nieko nematė,
Žemė pabalo, slinko keliai
Metais paseno, neaimanavo,
Nors lapai nukrito, bet ėjo toliau

O, tik toliau
O, tik toliau
Svajonės baltos
Žibuoklės mažos
O, tik toliau

Vėjas paglostė jo rūškaną veidą
Liepų alėjos pačiam vidury:
- Jeigu tu nori, jeigu tik nori,
Aš pasodinsiu tave pakely

O, tik pakely
O, tik pakely
Svajonės baltos
Žibuoklės mažos
O, tik pakely

Baisiai nuliūdęs atsakė kaštonas:
- Nereikia man laimės, nereikia namų,
Aš noriu tik noriu mažytės žibuoklės -
Mažytės svajonės virš debesų

O, virš debesų
O, virš debesų
Svajonės baltos
Žibuoklės mažos
O, virš debesų