Tu numegzk man, mama, kelią
Iš vaikystės ir iš spindulių,
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau sugrįžti tuo keliu.

Tuo keliu pareisiu, pasėdėsiu... pasėdėsiu
Po kelionių ir visų vargų.
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų vienadienių
Ir lengvų ir lengvų draugų.


Tu numegzk man tai, ką myliu
Ir pavasarį kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.

Tu numegzk man tūkstantį malūnų... malūnų
Ant pavasario kalvų žalių.
O jei kartais, juk žinai kaip būna... būna
Tu užklok, tu užklok mane keliu.