Kai nerimą rūkai
ir kava be jo - ne kava
Tu mintimis skraidai lėtai
Man leisk susitikt
Jas lig vakaro vėlai
Apkabinsiu jus šiltai
Naktį ir dieną
akimirką kiekvieną
Čia suspindėsiu, kad tik neišmestų

Bet meilės sienos nematomos
Įkalino, sukaustė grandinėm pavydo kalnai
Be meilės dienos nurašomos
Pasaka be galo, deja, nutrūkus amžinai
Kas rytą - nebylio ašaros
Kas vakarą - nuodingi krūtinėje širdies gaisrai
Tavo sudegęs atvaizdas
O mano jau nutilo, nutilo balsas amžinai

Kai nerimą rūkai
Ir palieka pelenai
Iš norų paprastų, tyrų
Sušalusi ranka glosto veidą ir akis
Ją užmerkia liūdesys

Bet meilės sienos nematomos
Įkalino, sukaustė grandinėm pavydo kalnai
Be meilės dienos nurašomos
Pasaka be galo, deja, nutrūkus amžinai
Kas rytą - nebylio ašaros
Kas vakarą - nuodingi krūtinėje širdies gaisrai
Tavo sudegęs atvaizdas
O mano jau nutilo, nutilo balsas amžinai

Paleisk susitikt jas lig vakaro vėlai
Apkabinsiu jas šiltai

Bet meilės sienos nematomos
Įkalino, sukaustė grandinėm pavydo kalnai
Be meilės dienos nurašomos
Pasaka be galo, deja, nutrūkus amžinai
Kas rytą - nebylio ašaros
Kas vakarą - nuodingi krūtinėje širdies gaisrai
Tavo sudegęs atvaizdas
O mano jau nutilo, nutilo balsas amžinai...