Sudaužei dangaus sostą
Užgesinai šventas ugnis
Tik liûnuose žibėti palikai
Tamsias žvėries akis

Tûkstančius metų tylėję jos prašneko
Kai kaukė alkani šunys
Kai vandenin nebekvietė mėnesio veidai
O padûlavęs akmuo pasakë

Prasklendžia juodi sparnai
Nutyla varno šnektos
Nustebę atsimerkia nemirëliai
Prasmek!..

Žaltviskų klejonės amžiams
Persirengia kerštinga apgaule
"Už senolių didybę!"
Tai Andaja bunda!

Sukepusios lûpos kartos
Liûnų deive, pakilk
Ir kirsk nuogu šalčiu
Užliek savo baime...

Kai bejėgiškas pyktis susilies su vėlių aimanom
O kraujas stings dar nepasiekęs žemės
Iš tolių atplaukia ritualo garsas
Kuriantis, griaunantis, nežinomas...