Mėnesio dalgiai skabė sietynus
Rudens melodijos medžiuos nurimę...
Lapų šnarėjimas į auštantį rytą
Pradžią padarė saulių kelionei

Rudenio sakmės ateinančią mirtį
Garbina tarsi didžiausią vertybę
Verkiantys Karaliai grimsta į juodą
Nebûtį, kurioj ramumą randa

Skaudžios, išbarstytos mintys apie gyvatos galą
Žeidžia kaip krislas, papuolęs į tuščias akiduobes
Kurios nešlama nukritę lapai, pranešę pabaigą...

Vienišos dienos, dažančios sidabru
Gelsvus medžius, agonijoj stingusius
Nusineša su savim ir bemirštančia saule
Į sermėgą susuktą džiugesį

Nuodingais syvais Užmarštis grąso
Sklinda pavėjui ežerų šnektos
Karkluosna linguoja laumių pėdos
Išaušus diena naikina stebuklus

Ir pasilieka tik apsamanojusios svajos
Ežerų verksmas aušros raudony ir bekrentà lapai
Pranešantys apie verkiantį rudenį