Man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų
Man tik gaila kažko, kad anksti jau taip liko už vartų
Mano draugų šešėliai išblukę, šalna padengti
Per mažą mes gavom kepurę paslėpt, kad pliki

Savo kelio gale apžiūrėki save, tokį didelį, gražų
Apkamšytą spalvom, nusagstytą skoningais miražais
Ir tik atmintis, kaip aidas paklydęs, sugrįš per vėlai
Ir tik skaudžiai užmini rytmečio tylą ir neatsiprašai


Po mano langu rytas auš
Bet žvakės ant seno pianino
Aš neužpūsiu, nors galbūt kai kas ir lauks
Kaip laukia rudenį nukrintant lapo paskutinio...

Aš tik tylėsiu, kol tamsu, nes kažkas juk tylinčius apsaugo
Kol aš tylėsiu, nematysi net ir tu
Kaip palei seno kiemo tvorą
Pagal seną gramofoną
Šoka mano draugas
Šoka už mane...


Kai išeisi, palik vos pravertas duris, kad galėtų kvėpuot
Taip seniai ištarti kaip paveikslai įrėminti žodžiai
Ir kai tik tyla kris veidu į žemę, tik danguje
Atsispindės tas pasaulis, kurį aš slepiu savo stalčiaus dugne


Po mano langu rytas auš
Bet žvakės ant seno pianino
Aš neužpūsiu, nors galbūt kai kas ir lauks
Kaip laukia rudenį nukrintant lapo paskutinio...

O aš tik tylėsiu, kol tamsu, nes kažkas juk tylinčius apsaugo
Kol aš tylėsiu, nematysi net ir tu
Kaip palei seno kiemo tvorą
Pagal seną gramofoną
Šoka mano draugas
Šoka už mane...