aš toks vienišas, jaunas jūreivis
mindau svetimo uosto gatves
ieškau knaipės, kur gaučiau išgerti
nes niekad nieks nemylėjo manęs


aš rūkau tik tai stiprią taboką
nesvarbu man prie ko tai prives
mano laimė man sukelia juoką
nes niekad nieks nemylėjo manęs


štai tos durys kur įpila vyno
kur dainuoja ir daužo taures
aš taip pat su visais jas daužysiu
nes niekad nieks nemylėjo manęs


įeinu tas duris atidaręs
ir nužvelgęs visas merginas
atsisėdu į kampą prie stalo
nes niekad nieks nemylėjo manęs


kai viena tu merginų prieina
pajuntu jos aistringas rankas
dar įsipilu vyno į taurę
nes niekad nieks nemylėjo manęs


ji paklausia „ko ieškai čia broli?
negi tau taip negaila savęs?“
atsakau jai kad nieko nenoriu
nes niekad nieks nemylėjo manęs


ji pasiūlo išeit pasivaikščiot
aš žinau, kur mane ji nuves
sutinku, nors gal to ir nereikia
nes niekad nieks nemylėjo manęs


tai jau buvo gal tūkstantį kartų
ji man taria „aš noriu tavęs“
aš jai pinigus duodu iš anksto
nes niekad nieks nemylėjo manęs


atsibudęs pro viešbučio langą
pamatau savo laivo bures
išeinu neištaręs nei žodžio
nes niekad nieks nemylėjo manęs


aš toks vienišas jaunas jūreivis
mindau svetimo uosto gatves
nežinau ar kada čia sugrįšiu
nes niekad nieks nemylėjo manęs