Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Neabejotinai bus kaip teisėjas,
Kaip fantastiška liepų alėja,
Kaip skaudžiausios teisybės skelbėjas,
Mano krantas.

Vytauto ramybė,
Miškan išvyto valstiečio teisybė,
Veide ir upėj sava begalybė,
Vanduo ir ąžuolas lieka tėvynėj,
Mano krantas.

Žygiuojam, viens du trys,
Viens du trys,
Vandens poliruotu paviršium.
Kiek liko, viens du trys,
Viens du trys,
Negalvojam, nes kelią pamiršim.

Keistoka mūsų kariuomenė,
Be ginklų ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom
Varykim į didelį tikslą!

Krantas, tyloje paskendęs,
Baltas gandras virš pamario sklendžia,
Miškais pavirtę piliakalnių žolės,
Padavimai - tai pamirštos šventės.

Mano krantas, tolimas, apleistas,
Laukia ilgisi šaknys sužeistos,
Besidairančios atplaukiant laivo,
Kaip vienintelis meilės vaistas,
Mano krantas.

Žygiuojam, viens du trys,
Viens du trys,
Vandens poliruotu paviršium,
Kiek liko, viens du trys,
Viens du trys,
Negalvojam, nes kelią pamiršim.

Keistoka mūsų kariuomenė,
Be ginklų ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom
Varykim į didelį tikslą!

Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Krantas!