Aš šio kūrinio nesiklausiau nuo 2012-ųjų metų, kai tyrinėjau Arthur Brown repertuarą. Po 13 metų jis mane nudaužė dvigubai. Tiesiog labai mielo ir šilto skambesio kūrinys (ypač kaip skamba sintezatorius ir kaip švelniai ir džiaugsmingai vokalą atlieka Brown'as), kuriam aštresnį prieskonį suteikia gitaros kaskartiniai brūkštelėjimai. Mane labiausiai žavi šio kūrinio akordų progresija. Pagrindinė posmo progresija sudaryta iš šešių akordų (nežinau, kokių, vien tik su ausimi ir be instrumento po nosiai pasakyti sunku), bet tas šūvis aukštyn pereinant iš trečio į ketvirtą akordą toks smagiai disonuojantis. O interliuduose prieš posmus skamba kita progresija, kuri ne mažiau simpatiška. Priedainis irgi turi savo melodiją, taip kad kūrinys toli gražu nėra monotoniškas. 10 balų.