Žodžiui reikia sugrąžinti
Jo skaistumą pirmapradį
Ir atskleisti žmogui tiesą
Koks iš tikro jis yra.

Mes gyvas šaknys iškirtom
Sukapojom šventą medį
Žodį pavertėm į nieką
Apsitvėrėm jo tvora

Pr.
Apsitvėrėme nuo Meilės
Apsitvėrėm nuo svajonės
Apsitvėrėme nuo Dievo
Apsitvėrėm nuo Tiesos
Apsitvėrėme nuo žemės -
Mūsų motinos senolės
Būti žmogumi jau gėda
Nebeturime drąsos

Viešpatie suteik malonę
Leisk dorai užbaigt kelionę
Tu pasauliui apsireiškei
Tiesą skelbdamas žodžiu

Lietuva skambėt pradėjo
Su „Aušra“, „Varpu“ didžiuoju
Savo pirmapradžiais žodžiais
Savo tarimu aidžiu

Pr.
Tebūnie vėl žodis tartas
Tebūnie jis meilės vertas
Tebūnie jis paskutinis patepimas tebūnie
Bet, kad žodis nemeluotų,
Bet, kad žodis būtų šventas
Kad žmogus ištaręs žodį –
Juo galėtų patikėt