Pažiūrėk, kaip skęstam vandeny, ir aš ir tu lyg du vandens lašai
Niekada tiesos man nesakei, dabar atspėki mįslę ką matai?

Dalinau tau auksą ir žodžius, o mums abiems bandžiau išlaužt vilties
Na o tu žiūrėjai tik savęs, nesupratau, kad ženklas tai lemties

Tarp dangaus ir pragaro ugnies mes du maži paklydę angelai
Tu suprask, mylėjai per mažai, iš mūsų laužo liko pelenai


Aš išeinu, nelauk manęs, nenoriu tempti aš daugiau tos meilės kryžių
Aš gyvenu man tai brangiau tave palikt šiandieną aš jau pasiryžęs


Kam mane tu su purvu maišei, žadėjai dangų man tik melavai
Išėjai žadėdama tiek daug, o kai grįžai manęs nepažinai