Aš nevertas švelnių tavo žodžių
Nei to ežero, pilno žvaigždžių.

O aš toks vienas - velnioniškai vienas,
Pasiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Nes aš toks vienas - velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Aš nevertas, aš daug ko nevertas.
Amžinai amžinai neramus.
Ir ne vieną Tave aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi į nelaukiančius vienišus, šaltus namus.

Tu švelni ir tyra kaip Oginskio graudus polonezas.
Dar pabūk, ugnele neišblėsk.

Nes aš toks vienas - velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Nes aš toks vienas - velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.