Iš aistros trupinių, iš trumpų sakinių aš bandau susirinkti vaizdą.
Ką padarėm ne taip? Gal jau laikas užbaigt? Ir nustoti draskyti žaizdą.
Nepaleidi, nors būt arti neleidi, nematomus barjerus man statai.
Kaip išardyta, širdis per siūles plyšta, o tu stebi, kaip skauda, ir šypsais

Priedainis
Aš uždarau duris. Aš uždarau duris.
Jau nesvarbu kieno kaltė.
Mums laikas baigėsi, šis laikas baigėsi, sakau tau ačiū ir sudie.
Aš skausmą naktimis išliesu natomis, nes manyje dabar tamsa.
Bet saulė matosi pro juodą debesį ji sunaikinta nevisa.

Aš iš naujo sparnus, šimtąkart didesnius, nugaroj sau užsiauginsiu.
Iš svajonių ryškių pastatysiu laivus nuo piktų tavo žodžių ginsiu.
Vėl rašysi, ramybėj nepaliksi, su padirbtais sparnais bandysi grįžt.
Prašau nereikia, nuodai daugiau neveikia, daugiau nėra tarp mūsų, ką surišt.